Kuomet kalbama apie sveiką gyvenseną, visi nuolat mini du aspektus - teisingai maitinkis bei sportuok. Na, nemeluoja, ką aš galiu pasakyti. Bet ši broliška kompanija turi trečiąjį, dažnai užmirštą mažąjį brolį - Miegą. Tai lesk nelesęs visas sėklas ir salotas, sportuok nors ir po 6 valandas per dieną, tačiau, jei nesusitvarkysi ir nepamiegosi pakankamai, tuomet visas tavo prakaitas štanginėje ir prie puodų, gali nueiti perniek.
Sėdėjau eilinį kartą po budėjimo nusiplūkęs ir, bevartant savo geltonųjų puslapių analogą – pubmed (medicininių straipsnių duombazę), akys užkliuvo už keletos įdomesnių publikacijų, kurios labai gražiai apibrėžia miego svarbą ir kokią įtaką mūsų metabolizmui turi pastarojo malonumo stoka. Tad pasikalbam apie tai.

Susigalvojo 2012 metais daktarė A.V. Nedeltcheva (gerai, kad čia galiu rašyti, o ne fiziškai tarti, nes apturėčiau didžiausią gėdą tai bandant) panagrinėti gana retai plėtojamą temą - kokią įtaką svorio kritimui bei gliukozės kontrolei turi miego kiekis.

Tad susirado saują tiriamųjų ir pradėjo su jais eksperimentuoti. Dvejas savaites kontroliavo jų mitybos racioną, veiklą per dieną ir miego kiekį, tuo pat matuodama svorio pokyčius bei daugumą kitokių mažų rodiklių, kurie reiškia labai daug. Visa tai kartojo du kartus su tais pačiais asmenimis, tačiau pagrindinis skirtumas tarp abiejų tyrimo etapų buvo miego kiekis, kiek buvo leidžiama miegoti.
Pirmąjį kartą grupė per tas dvejas savaites miegojo 8.5 valandas, antrąjį - po 5.5 valandas.
Na, ir po viso tyrimo rezultatai buvo kiek netikėti. Abejais atvejais grupei žmonių kiek nukrito svoris (gana logiška, kai gyveni laboratorinėmis sąlygomis ir tave stebi Didžiojo brolio akis, nedrįsti užkandžiauti tais netyčia ant stalo atsiradusiais beigeliais), tačiau grupėje, kuri miegojo ilgesnį laiką, svoris krito daugiau iš riebalų rezervo, o antruoju atveju - daugiau prarandant raumeninę masę. Shockers, right? Tai kaip ir nebedžiugina tas faktas, kad po darbo leki į sportą ir leidi laiką crossfitindamas jau bene kelis mėnesius, tačiau raumuo, kaip neauga, taip neauga. Tai kaltini trenerį, tada sportą ir galiausiai sakai visiems, kad Tavo genai prasti, todėl negali priaugti masės. Ah, tie melai, kuriuos mes sau sakome.

Tai vat, miegant trumpiau, organizmas nespėja “atsistatyti” ir neišsiilsėjęs pradeda išskyrinėti visokiausius streso hormonus, kurie lėtina tavo metabolizmą bei neleidžia efektyviai skaldyti sukauptų riebalų. Tuomet naudoja tik gliukozės sankaupas, kurios greit išsenka ir tuomet greičiau jautiesi alkanas. Tad vien dėl to, kad neskyrei pakankamai dėmesio savo pagalvei, per pora mėnesių nuolatinio nepamiegojimo netenki raumeninės masės, jautiesi nuolat pavargęs, nes priverti organizmą išskirti daugiau streso hormonų bei jautiesi nuolat alkanas, kas ir taip yra labai erzinantis jausmas. Tai pasakymas “išsimiegosiu, kai numirsiu” gal ir padės greičiau pasiekti savo tikslų, nes perdien skirsi daugiau valandų darbui, tačiau tai darysi savo sveikatos ir savijautos sąskaita. Še tau kad nori.

Antrasis eksperimentas buvo vedamas kiek paprastesnę pavardę turinčio asmens - Orfeu M. Buxton. Pastarasis susigalvojo dar labiau pakankinti savo tiriamuosius ir laikė juos laboratorinėmis sąlygomis 39 dienas, kurių metu nedavė jiems pakankami išsimiegoti, sudarė sąlygas turėti 28 valandų dienas bei privertė gyventi prietemoje. Viso to tikslas buvo visai suš***** tiriamųjų cirkadinį ritmą ir tuomet stebėti, kaip jų organizmas reaguoja į visą tai.
Na ir eksperimento rezultatai:
1. Tiriamieji valgė vidutiniškai 6% daugiau nei įprastai;
2. Metabolizmo greitis sulėtėjovidutiniškai 8%;
3. Kūno temperatūra nukrito vidutiniškai 0,09 laipsniais.
Tad viso to pasekmės paprastos - organizmas lėtina metabolizmo greitį ir galiausiai turi didesnį polinkį priaugti svorio. BET vienas keistumas buvo tai, kad daugumai tiriamųjų nukrito svoris ( apie 1,7 %). 

….kyla įtampa.

Tai kame replės tuomet? Kaip visuomet atsakymas paprastesnis nei manoma. Kaip jau minėjau, žmonėms nebuvo leidžiama išsimiegoti, tad kaip Jūsų manymu tiriamieji leido papildomas būdravimo valandas? Dirbo ir užsiėmė saviveikla, todėl dėl papildomos veiklos sudegindavo daugiau kalorijų.
Kas dar buvo pastebėta, kad visiems tiriamiesiems eksperimento metu didėjo insulino rezistentiškumas, ir kraujyje ilgiau laikėsi padidėjusi gliukozės koncentracija. O šie faktoriai didina riziką vystytis tokioms lėtinėms ligoms kaip nutukimas bei cukrinis diabetas. Na, bet net žinodamas šiuos faktus vis tiek gali pagalvoti“nieko tokio, juk savaitgaliais parpiu iki pietų, išsimiegosiu, tuomet ir atsistatysiu”. Teks Jus nuliūdinti, bet net po 9 dienų periodo, kuomet tiriamieji buvo sugrąžinti į standartinį miego ir dienos ilgumo ciklą, dalis organizmo hormonų, kurie kontroliuoja cukraus kiekį kraujyje, alkį bei kelis kitus dalykus, vis dar nebuvo sugrįžę į jiems priklausančias vietas. Tad visgi išmiegot avansu ar už visą savaitę, gaila, bet nepavyks.

Na ką, kokią to reziume ? Parašykit savo antrajai pusei, kad norite jos….šį vakarą…..lovoje….21 h valandą....miegosite, nes taip žmogus iš interneto liepė.

Labanakt,
J.J.