Liaudies išmintis sako - suvartoji daugiau kalorijų nei išeikvoji, congratulations, you are gonna be fat. Bet jei ištiesų būtų taip paprasta, gyventume tarp Mikelandželo Dovydų ir fizinės kultūros kultas tikrai slinktų kitokia linkme.
Tad noriu pasikalbėti ir papasakoti, kada ir kokią reikšmę kalorijos turi mūsų metabolizmui ir kodėl kartais suvartojamų kalorijų kiekis yra mažiau svarbus už to energijos vieneto šaltinį iš kur jos atėjo.

    Pradėkime nuo paprasčiausio ir bene svarbiausio aspekto - įvardijimo kas yra ta sumauta kalorija? Viena kalorija - tai fizikinis matavimo matas, kuris mums nurodo energijos kiekį, reikalingą 1 kubinį centimetrą vandens temperatūrą pakelti nuo 14.5 laipsnio iki 15.5 laipsnio , 1 atmosferos slėgio aplinkoje. ( kad nebūtų nesusipratimų, įvardiju, kad straipsnio eigoje kilokalorijas vadinsiu paprasčiausias kalorijomis, kadangi vox populi, tai priimtas ir paprastesnis pavadinimas). Taigi, kaip ir kodėl mes toki nekaltą fizikinį matą, kuris neturi nieko bendro su mūsų liemens apimtimis, kaltiname dėl masinės nutukimo epidemijos?

    Asociacija tarp maisto medžiagų ir kalorijos apibrėžimo atsirado prieš gerą šimtmetį, kuomet nuostabaus prietaiso kalorimetro pagalba buvo deginami produktai ir nustatyta, kad skirtingos medžiagos turi skirtingą išskiriamą energijos kiekį - 1 gr angliavandenių turi apie 3-4 kalorijas, baltymai panašų kiekį, o riebalai apie 9 kal. (chemistry detail: toks ryškus skirtumas tarp riebalų ir kitų elementų susijęs su jungtimis esančiomis tarp pačių molekulių ir energijos kiekiais , kurie išsiskiria joms skylant. Simply put, kuo stipresnė jungtis tarp molekulių, tuo daugiau energijos išsiskiria joms skylant).
   Dabartinė populiariausia svorio kontrolės teorija mums sako, kad jei suvalgai daugiau kalorijų nei išeikvoji, tuomet pradedi priaugti svorio. Ji yra teisi…iš dalies. Didžiausias klaidinantis jos aspektas yra jos kategoriškumas - nėra nieko svarbiau apart maisto nešamo energijos kiekio. Todėl noriu pasiūlyti alternatyvią teoriją, kuri kiek lankstesnė ir yra arčiau tiesos - svorio priaugai, nes privalėjai valgyti daugiau nei išeikvoji. Skirtumas menkas, tik vieno žodžio, tačiau esmė stipriai kinta - viena teigia, kad pervalgymas privertė jus supanašėti su Michelin padangų simboliu, kita mini, kad Jūs sustorėjote, nes daug valgėte, bet tam įtakos galėjo turėti ir kiti aspektai.

    Mintis paimta iš Gary Taubes knygos "Good calories, bad calories", kuri puikiai iliustruoja šią teoriją.

    Nutukimas yra toks pat augimo sutrikimas, kaip ir visi kiti augimo sutrikimai. Tačiau jo metu yra teikiama pirmenybė riebalų tausojimui. Riebalų kaupimas priklauso ne nuo suvartojamų kalorijų kiekio, o nuo to kaip maisto medžiagos skatina ar slopina riebalų kaupimo bei skilimo procesus. Todėl galima įvardinti nutukimo ligą, kaip ligą, kurios metu prioritetas yra riebalų kaupimo procesui. 

    Neriam giliau į šią teoriją ir pabandysiu ją iliustruoti keliais pavyzdžiais. Kaip jau anksčiau minėjau, kalorija yra matavimo vienetas, kuris parodo, kiek energijos išsiskiria skaldant skirtingas medžiagas. Pagal lentelę, matome, kad daugiau energijos išsiskiria skaldant alyvuogių aliejų, lyginant su krakmolu. Baltymų skilimo pasekoje, gauname plius/minus panašų energijos kiekį, kokį gauname skaldant krakmolą. Dyzelinis kuras akivaizdžiai turi vieną iš didžiausių energijos kiekių. Tai pagal klasikinę teoriją, norima pasakyti, kad vartojant grynas anglis mes taptume storesni, nei vartojant krakmolą? Juk abiejų produktų atveju tai organinės molekulės, kurios susideda iš tų pačių bazinių cheminių elementų - anglies (C), vandenilio (H), azoto (N), deguonies (O). Ar atsiras norinčių paekspermentuoti ir mėnesį gerti dyzelinį kurą? Nemanau. Net akivaizdžiai neatsižvelgiant į kaloražinį aspektą, mes suprantame, kad mūsų organizme dyzelinis kuras ir alyvuogių aliejus atliks visai skirtingus veiksmus ir skirtingai paveiks mūsų organizmą. Todėl ar tikrai taip sunku patikėti, kuomet sakau, kad tokie produktai kaip aliejus ir krakmolas, taip pat skatina labai skirtingus procesus mūsų organizme?

    Taigi, kada maisto kaloražas yra svarbus? Visuomet. Tačiau kur kas svarbesnis efektas metaboliniams procesams, kurį sukelia mūsų vartojami maisto produktai. Ar šis maistas privers mus skaldyti riebalų sankaupas, ar kaupti papildomą rezervą? Ar tos kalorijos, kurias mes vartojame skatins mūsu organizmus reikalauti daugiau energijos? Nors visa tai nėra taip simplistiška - mūsų organizmai yra sudėtingi aparatai ir viskas priklauso ne vien tik nuo vartojamo maisto, bet ir nuo individualaus genetinio kodo, bei metabolizmo greičio. Tačiau negaliu paneigti didžiulio maisto produktų sukeliamo efekto mūsų metabolizmui.

    Ir pagaliau atėjo laikas paminėti tą žodį, kurį mano aplinkiniai jau laiko keiksmažodžiu ( kadangi, viso pasaulio bėdas sugebu pritempti prie šio hormono) - insulinas. Menka paslaptis, kad esant šio hormono pikui, yra slopinamas riebalų oksidavimas ( skaldymas) ir skatinamas jo kaupimas. Insulino piką skatina angliavandenių turintys produktai, ypač tie, kurie turi aukštą glikeminį indeksą ( įvairūs cukrai, bei apdoroti miltų produktai). Kuo daugiau angliavandenių vartoji, tuo labiau didėja rezistentiškumas insulinui, o tai reiškia , kad organizmui reikės dar didesnio angliavandenių kiekio, kad ląstelės galėtų efektyviai įsisavinti šią energiją. Ir taip užsisuka šis baisusis ratas apie kurį bus dar ne viena proga pasikalbėti.
   Taigi, šiam kartui tiek ir noriu jus visus palikti su man patikusia mintimi - 

Visos kalorijos nėra vienodos : nors ir svarbu maisto, kurį mes valgome kaloražas, tačiau kur kas svarbiau, tas metabolinis efektas kurį palieka mūsų į burną įsimesti produktai.

P.S. Esu didžiai dėkingas nuostabiam daktarui Peter Attia, kurio paskaitos ir informacija inspiravo ir toliau skatina mane skaityti ir analizuoti visą mitybos ir metabolizmo principą, bei to įtaką mūsų savijautai.