Kaltas, kaltas ir dar kartą kaltas. Kodėl? Pirma, kad praėjus geram mėnesiui nuo šio projekto (puslapio paleidimo), tik dabar pagalvojau, kad nesu papasakojęs, kodėl buvau pramintas “daktaru ketonu”. Antra, kad nepaaiškinau, kas per velnias yra ta mitybinė ketozė, apie kurią nuolat burbu savo bendradarbiams. Arba tiesiog šiuo metu “užėjo” tuštybės akimirka ir noriu papasakoti apie savo mitybinio eksperimento tarpinius rezultatus, kuris tęsiasi jau beveik metus. Tad nebevyniojam į vatą ir let us get all ego-centric in here.

Kas yra ketonai?

Visi mes žinome, kas yra gliukozė, ir tai, kad ji laikoma pagrindiniu energijos vienetu, kurį visas organizmas naudoja “važiuoti”. Taip maniau ir pats, iki kol gūdžią ir tamsią naktį, begulint po patalais toptelėjo klausimas - o tai kodėl gliukozė yra laikoma pagrindiniu energijos vienetu, kai jos rezervą turime tokį mažą (dėl to turime maitintis bent 3-4 kartus per dieną, kad išlaikytume jos aukštesnį kiekį organizme), kai riebalų sankaupos gali tapti begalinės, jei tik duosime joms galimybę augti. Tai pakėliau savo “graužtuką” telefoną, apakinau save užsidegus jo ekranui ir pradėjau googlinti. Sužinojau, kad skildami organizmo riebalai suformuoja tokius dalykus, kurie vadinami ketoniniais kūnais. O pastarieji kūnai, taip pat kaip ir gliukozė, yra naudojami beveik visuose organizmo audiniųose energijai gauti. Ir priklausomai nuo veiklos, kuria tuo metu užsiimi, ir hormonų, kurie sudaro foną tavo kraujyje, visi audiniai vienu metu “važiuoja” naudodami abu energijos vienetus skirtingais santykiais.
 

Kokia veikla skatina naudoti daugiau ketonų? (kokia veikla greičiau degina riebalus ?!?!)

Matyt aktualiausias klausimas visiems “baronkų” savo apatinę liemens dalyje nešiotojams. Ir čia nepasakysiu jokios paslapties - losiu sinchronu su visais kačialkų treneriais ir sveikatingumo “specialistais”, kad vadinamieji kardio pratimai, kur lėtai teliūškuoji savo lašiaką ištisas 30 ar daugiau minučių ir nekęsdamas kiekvienos iš jų, tu naudoji daugiau energijos iš sukauptų taukų. Tempas, kuris gali būti individualus ir unikalus kiekvienam, bet toks, kurį aš įvardinčiau, kaip “slow jog”(bėgimas ristele). Kuo labiau didini tempą, tuo daugiau energijos, tam tempui išlaikyti, ateina iš angliavandenių rezervo. O tiems, kas mėgsta skaičius, tai įvardinsiu, kad jei tempą išlaikai apie 60-70 % savo maksimalaus, tuomet naudojama energija jį išlaikyti ateina labiau iš ketonų (riebalų skaldymo), kai didini tempą virš 70 % - naudoji vis daugiau glikogeno rezervo. 

O vat, kuomet esi mitybinėje ketozėje (kai maiste riboji anglis iki labai mažų kiekių~30 gramų per dieną), tuomet glikogeno rezervo visai neturi ir tavo organizmas neturi kur dėtis, kaip tik visiems veiksmams ir visiems krūviams naudoti riebalus iki ketonų, kurie ateina skaldant jau anksčiau minėtas “baronkas”.

Iš kur atsirado keto mityba?

Atsirado ji itin senai, jau beveik prieš gerą šimtmetį ir buvo taikyta mažiems vaikams sergantiems epilepsija, mat buvo pastebėta, kad tokios mitybos metu sumažėja epilepsijos priepuolių skaičius, net sergant vaistams rezistentiškų ligos formų metu. Vėliau ji buvo pradėta taikyti serganties cukriniu diabetu, tačiau ties 1960-aisiai jos taikymas apslopo, bent jau istorijos puslapiai nemini didelių įvykių keto temomis. Na ir galiausiai atkeliaujame į 20 amžių, kur kelios industrijos sritys pradėjo taikyti keto mitybą įvairiausiais tikslais ir štai per paskutinį penkmetį, kuomet buvo pradėta iš pagrindų kvescionuoti mitybos piramidė, kurių pamatai yra angliavandenių plokštėm pakloti, keto tyrimai išlindo iš pogrindžio ir pradėjo riedėti visu pajėgumu. Kažkiek apie keto istoriją esu parašęs Retrospektyvų skyrelyje, tai kam įdomu - prašom.

Asmeninės patirtys su keto. Pliusai

Taigi, kaip jau minėjau, keto pradėjau 2015 lapkritį. 

• Svoris - numesti neturėjau didelių tikslų, tačiau kaip ir kiekvienas gerbtinas asmuo, kuris dirba sėdimą darbą, “gelbėjimosi ratą” aplink juosmenį turėjau, dėl kurio netekties tikrai nebūčiau raudojęs. Pirmaisiais mėnesiais, kuomet gyvenau suvartodamas iki 20 gr anglių per dieną, svoris krito ir krito, kad ir kaip stengdavausi valgyti vis daugiau ir daugiau (tuo etapu tikrai jaučiausi kaip rijimo mašina, kuomet valgydavau kai tik galėdavau, visokias alyvuoges, sūrius, gerdamas kavą su kiaušinių tryniais ir sviestu, suvartodamas per dieną 3500-4000 kcal.). Toliau sekė etapas, kuomet stebėjau, kaip organizmas reaguoja į aglių kiekio didinimą iki 50. Svoris stabilizavosi, mamos džiaugsmui, kuri sakė negalinti į mane tokį “perkarusį" žiūrėti. Na ir toliau, jau pripratau atitinkamai valgyti, vengti apdorotų produktų ir dalykų kurie pakelia mano insuliną, taip stabiliai išlaikydamas savo svorį tolygų. Apart vasaros periodo, kur irgi norėjau pabūti eiliniu žmogumi, kuris “kerta” picas prie ežero su kompanija, protarpiais gurkšnodamas skystos duonos giminės gėrimus. Na ir atitinkamai, svorio prieaugis buvo pastebėtas.
• Alkis - vienas iš aspektų kurie man labiausiai imponavo, nes interneto žmonės pasakojo, kad ketozėje jis visai išnyksta, kadangi nebėra gliukozės svyravimo kraujyje, o ketonų kiekis kraujyje visad stabilus, dėl natūraliai didelio riebalų rezervo. Ir čia interneto žmonės nemelavo! Išnyko visi popietiniai galvos skausmai, kuomet alkis sukelia tą nuostabią būseną, kurią mėgstu vadinti hangry ( hungry + angry). Valgydavau 1 kart (kuomet prisėsdavau prie stalo it paršas ir surydavau visą dienos normą per 30-40 minučių) arba 2 kartus -pusryčiai ir vakarienė. Išlikit kritiški mano išgyvenimams, nes kiekvienas jaučiasi kiek kitaip prie keto, bet man ši būsena patiko, todėl jos vis dar nemečiau. 
• Ištvermė - literatūra minėjo, kad su ketoze atsiranda padidėjusi ištvermė, todėl kelis kartus sukilo noras išbandyti šią teoriją, kurios rezultatai nenuvylė. Nesu didelis bėgikas, nes bėgti ilgiau valandos, niekad neturiu pakankamai valios ir ties 11-12 km dažniausiai pajutęs kojų nuovargį sustodavau ir likusią dalį kelio namo niūniuodamas, arba bandydamas atstatyti kvėpavimą ir dūsaudamas, eidavau. Galiu pasakyti, kad keto tikrai valios nepridėdavo, nes laikrodukui sumušus valandą vis tiek susiprasdavau, kad monotonija jau pradeda įgristi, tačiau perlipęs per savo asmeninius demonus, vardan eksperimento bėgau 16 ir 18 km. Ir ką? Tuos kelis kartus supratau, kad vieno dalyko, kuris anksčiau būdavo mano signalas sustoti, aš nebejausdavau - kojų nuovargio. Kadangi ketonų rezervo visad turėjau su kaupu, kuris nesibaigdavo taip greitai, kaip ankstesnis kuras - glikogenas, todėl ir netekau savo signalkės sustoti ir lėtai lėtai puškuoti namo.
• Odos būklė - vienas iš dalykų kurių nesitikėjau ir pats nepastebėjau, kol to nepasakė artimieji, kurie mane mato tik švenčių progom. Nuolat turimas atopinis dermatitas, kuris pasireiškė kasdieniu veido raudoniu, per 2-3 mėnesius išnyko. Visad turėjau spėjimų, kad jis gali būti susietas su mano mitybos įpročiais, bet niekad neatradau produktų, kurie tai sukeltų. Tad iš dalies tai gali būti susiję su anglių vengimu, iš dalies su vienur ar kitur aprašytu ketonų poveikiu (minima, kad jie turi priešuždegiminį poveikį).
• Virškinimas - genetikos ruletė nebuvo man dėkinga skrandžio gleivinės atžvilgiu. Iki keto buvau vienas iš tų asmenų, kuris nuolat skųsdavosi skrandžio skausmu, kai valgydavau didesnius patiekalus - bulvės, mixed dishes su daug skirtingų produktų, kokius vaisių ar nevaisių kokteilius su visokiais magiškais žalumynais. Ir visad nešiodavausi Espumizano, nes bijodavau skrandžio uragano. Vėlgi, keto mityba puikiai draugavo su mano skrandžiu - per pastarus metus spėjau pamiršti šias problemas, nors ir didžioji dalis mano raciono yra čirškinama keptuvėje ant sviesto su greta geriama kava (kurių anksčiau negėriau, bet dabar ji tapo vienas iš optimaliausių būdų gauti savo dienos riebalų normą - fat coffee).

Na ir, emocinis stabilumas bei romumas, kuriuo anksčiau negalėjau pasigirti. Mėgdavau “užsidegti”, visur lakstyti, kol galiausiai perdegdavau ir su skaudančia galva pradėdavau keiktis. Dabar galėčiau įvardinti šį pokyti, kaip "slow burn” (lėto degimo). But take it with a grain of salt, tai gali būti susiję su psichologiniais gyvenimiškais leitmotyvais - aiškesnių tikslų apsibrėžimu ir mokėjimu atsirinkti mūšius, į kuriuos investuoju energiją, bandydamas laimėti gyvenimo žaidimą.

Asmeninės patirtys su keto. Minusai

• Svoris - supratau, kad nereikia patapti keto evangeliku ir įsisprausti į itin varžančius anglis rėmus (20 gr) žinoti, kada sustoti. Svoris krenta, jei nesuvartoji pakankamo kaloražo labai greitai ir kuomet kaulai patampa tokie išsišokę, kad tampa skausminga gulėti ant kietos žemės. Turi išmokti sau pasakyti - "tai gal jau užtenka". Turi pasirinkimą - arba valgai daugiau, arba didini anglių skaičių racione.
• Kaina - aspektas, kurį labai dažnai pamiršta paminėti keto mitybą propaguojantys asmenys. Tad pabūsiu prastas pardavėjas ir pripažinsiu, kad tokia mityba nėra pigi. Riebūs ir mažai anglių turintys produktai nėra pigūs: kokosų sviestas, kalafiorai, brokoliai, įvairios mėsos, avokadai, sūriai, kiaušiniai, aliejai, egzotiniai miltai, kaip migdolų ir įvairios žuvys. Prisiminkim, kad visi maistiniai užpildai, kaip bulvės, kruopos, makaronai ir panašūs dalykai tampa nebevartotini. Tuo pačiu, kai esi "gyvulių" maitinimo įstaigose, maisto pasirinkimas dažnai būna tarp 2 - arba salotos su kokia nors mėsa ar krevetėm, arba varai sausai ir užsisakai steiką. Ir tuomet supranti, kad visose maitinimo įstaigose,  patiekalai be anglių užpildo nėra the cheapest option.
• Vanduo - kaip kam, tai gali sukelti nepatogumą. Esant ketozėje, turi gerti daug vandens. Daaaaug vandens - 2-3 litrai per dieną. Mažiausiai. Ir jei su maistu negauni pakankamai mikroelementų (Mg, K, Na), turi nusipirkti papildų ir periodiškai juos vartoti. Kas jei to nedarysi? Literally, tai galvos skausmas. Dėl mikroelementų stokos, išgyvensi lėtinį galvos skausmą. Bet kaip jau sakiau, jei susitvarkai mitybą teisingai - papildų tikrai nereikia. Bet kas visad spėja teisingai pavalgyti, kai gyvenimas skuba ir nieko nelaukia?...
• Socializavimasis - labai psichologinis aspektas, kuris turi daugiau svorio nei ta mergina, kuri sako, kad tikrai sveria mažiau nei 60 kg, nors niekad nesisveria, nes mat jai tai nerūpi. Lies, filthy lies. Visi užsisako picas, ar į darbą atsineša pončkų, jomis skanauja ir juokiasi iš tavęs, sakydami, kad “čia juk riebu, gali valgyti”. Jie juokiasi dabar, o tu juoksiesi, kai jiems pasireikš ankstyvi metabolinio sindromo požymiai. Bet jei rimtai, tai pirmais mėnesiais yra gana sunku, nes maistas ir jo dalinimosi kultūra yra labai stipri, nors ir mes to nepastebime. Taip kardinaliai pakeitęs savo mitybos racioną, pradedi suprasti, kad dažnai lieki už kompanijos borto ir patampi mažų juokų objektu tad jokios racionalizacijos jiems, nesumažins socialinio outcasto jausmo. Tad tie keli pirmi mėnesiai yra sunkiausi, kol žmonės apsipranta ir pats apsipranti bei gali lengviau rinktis patiekalus įvairiose užeigose, o ne 10 minučių stebėti meniu ir galvoti “ įdomu kas man čia tinka”.

Na ir pereinam prie objektyviosios dalies - kraujo rodiklių. 

Manau, kad klinikos laboratorijoje dirbančiam personalui patapau lažybų objektas, kur kiekvieną savaitę yra daromos "stafkės" - ar Juozas ateis ir kiek kartų, šią savaitę. 
Kas pora savaičių ar mėnesį nukraujuodavau vardan asmeninės statistikos papildymo ir darydavausi lipidogramas. Kai vartoju tiek daug riebalų, kraujo lipidų kiekis tampa labai įdomiu rodikliu.
Bendras cholesterolis pre-keto buvo kiek virš normos 5.6 (norma 5.2). Ir pradėjus keto pakilo iki 6.23. Stipru, ar ne. Ir su laiku jis kiek sumažėjo, nors išliko virš normos.
Tačiau didžiausias įdomumas buvo ne bendras cholesterolio skaičius, o jį sudarančių vienetų kitimas laike. 
MTL (mažo tankio lipoproteinai), kuris mėgstamas vadinti blogiausiu lipidų porūšiu ir ale rodo riziką turėti kardiovaskulinių sutrikimų, su laiku krito ir toliau palaipsniui krenta.
DTL (didelio tankio lipoproteinai) arba lipidas, kuris yra antroji ir geroji medalio pusė, kuris atsakingas už cholesterolio kontrolę, kad jis neužsisėdėtu kraujagyslių sienelėse ir kitose vietose kur jam nedera, su laiku pradėjo didėti.
Mityboje kardinalių pokyčių nebuvo, nors pastebėjau koreliaciją tar kelių produktų vartojimo ir DTL kiekio kraujyje. 
Viso to reziume, kuri NĖRA moksliškai pagrįsta, tačiau kurią išsikėliau kaip asmeninę hipotezę, kad su laiku organizmas adaptuojasi prie mitybos praturtintos riebalais ir gamina vis daugiau DTL, kurie atsakingi už organizmo cholesterolio vadybą - išnešimą iš vietų, kur jam kauptis nedera.

Ką iš viso keto eksperimento išmokau

Keto eksperimentas prasidėjo kaip mažas išbandymas sau - ar sugebėsiu laikytis mitybinės rutinos ir suprasiu, kaip jaučiasi žmonės jos metu. Tačiau su laiku šis žaidimas patapo kažkuo daugiau ir įgavo naujus atspalvius - tapo mano gyvenimo dalimi. Tai privertė skaityti ir domėtis metabolizmo aspektais apie kuriuos anksčiau nė nebūčiau pagalvojęs, tai tapo mediumu per kurį stebiu žmonių ligų formavimosi aspektus ir nukreipė mane į šią neįtikėtinai plačią medicinos subspecializaciją, kurios atstovų Lietuvoje dar neturėjau daug galimybių sutikti - žmogaus metabolizmo specialistų. Nors esu dar visai “pienius” ir nedrįstu savęs vadinti specialistu, tačiau išlaikau savo “slow burn” ir toliau susidomėjusiomis akimis skaitau literatūrą bei tęsiu savo mažuosius eksperimentus bandydamas perkąsti žmogaus metabolizmo magiją ir praktikinius to pritaikymo aspektus.

O vieną iš viso šio informacijos rijimo ir nesusiturėjimo rezultatų Jūs matote prieš save. Tai šis blog’o projektas, per kurį noriu mokyti ir šviesti susidomėjusią tautą, apie tai, kokią įtaką mūsų gyvenimui turi kasdienis kavos puodelis ir po jo sekantys likę oralinio pasitenkinimo aspektai.

Skanaus ir geros dienos,
J.J.