Visas įrašas rašytas plius/minus lapkritį aplink gimtadienio periodą, tačiau delstas dėl savo turinio, kuris atrodė netikslingas ir nieko nepamokantis, tačiau galiausiai vidinis kirminas, kuris nemėgsta palikti nebaigtų dalykų paėmė viršų ir išsireikalavo įrašo pabaigimo ir pasidalinimo - gal visgi kažkam bus naudos. 

Tolimesnis analizuojamasis turinys sugrįš, tik neaišku, ar mėnesio bėgyje ar 5ių, kadangi šiuo metu kiek keičiau darbo pobūdį, teko keisti gyvenamąją vietą ir pradėtas rašyti mokslinis darbas apie energijos apykaitas ir gliukozės įtaką tam…..tai rankos kiek pilnos. Tad kolkas toks update ir sekmės skaitant.

   Tai tas sezonas, kurio metu smagiausias dienos metas yra ta akimirka, kuomet nubudęs ryte, vis dar apimtas naktinio letargo, tačiau jau sąmonei pradedant formuoti savęs suvokimo realizacijas, pasidžiaugiu šiltu guoliu ir dar labiau įsisuku į tą kouldrą, kuri tuo metu man yra artimesnė ir svarbesnė nei bet kokie šio pasaulio turtai. Tuomet, nors ir gaubiamam šventosios kouldros, lėtai, bet užtikrintai sąmonės vingiai bunda ir leidžia tau prisiminti tai, nuo ko atitrūkai sudėjęs bluostą vakare - tas einamasis projektas darbe, tas pokalbis su viršininku, tie keli kabandys geštaltiniai darbai, kurių nespėji kelis mėnesius, tas skambutis, kurio vis neprisiruoši padaryti, tos kelnės, kurių nespėji nunešti pataisyti, tas pirkinys, kurio nori, bet dvejoji ar verta, tie asmeniniai tikslai, kurie atrodo neartėja taip greitai, kaip norėtųsi, bei ta pūslė, kuri kažkur papilvėje šiek tiek ”spaudžia”. Jop, tas paskutinis aspektas (dažniau nei norėčiau pripažinti) ir yra vienintelė priežastis, kodėl paskutiniu metu ryte pakylu iš lovos įsčių. O kai išsprendžiu tą pirmą dienos iššūkį, nusprendžiu, kad jei jau pakilau ir vienas achievement'as pasiektas, tai gal reik pabandyti ir toliau su kitais dorotis.

   Tačiau tai nekeičia fakto, kad šis nuostabus lapų kritimo mėnuo nekelia daug žavesio ir žvarbūs bei drėgni oro pokyčiai nekelia nuotaikos. Tiesa pasakius, kelių paskutinių metų rutina patapę asmeniniai aspektai privertė kiek kritiškiau įvertinti savo psichoemocinę būklę ir to pasekoje pasidomėti, ką turėčiau daryti kitaip. Tad, nebevyniojant į vatą, šiandienos analizės raktažodžiai - sportas, depresija, atsistatymas, adaptacija.

Klausimas - kas mane privertė susimąstyti šia tema? Retrospektyviai vertinant pastebėjau, kad jau kuris laikas renkuosi:
1. Anksčiau baigti darbo dienas, kad galėčiau grįžti namo ir tiesiog atgulti į lovą anksčiau, o ne vėliau.
2. Vienais vakarais negaliu ilgiau užmigti (dažnėjanti tendencija), o ir rytais pradėjau pakilti vis anksčiau ir anksčiau (apie 5 ryto, kas nėra būdinga net tokiam vyturiui).
3. Vengiu socialinių suburčių (dažnai argumentuodamas pirmu punktu).
4. Jaučiu lėtinį nuovargį, kas sumažina motyvaciją sportui bei prisideda prie progreso jame stagnacijos.
5. Apetito stoka (dalinai didesnio nejudrumo pasekmė).
6. Įkyrios negatyvios mintys, kurios it koks uodas nuvejamos, sugrįžta ir zvimbia kažkur tarp ausų nuolat ir verčia tave kvescionuoti visus savo veiksmus - “ar verta tai daryti?”, “ar tai teisinga?”, “kodėl aš tai darau?”.

Fizinio aktyvumo ribose - kadangi jėgos sporte galima nesunkiai stebėti objektyvius pajėgumo rodmenis (kilogramai ant štangos)- jau kuris laikas esti stagnacijoj. Paprastai šnekant, daugiau “nepaspaudžiu”, kad ir kaip keisčiau programavimą. Pojūtis it judesiuose nebėra sprogimo, kuris reikalingas efektyviai atlikti sunkų judesį.

Fiziologijos nuokrypis - esant psichoemociniams sutrikimams pastebimas mažesnis smegenų elektrocheminis jaudrumas, ko pasekoje mažiau elektrinių impulsų yra siunčiama raumenų susitraukimui ir prarandamas gebėjimas “aktyvuoti” didelės funkcinės grandines raumenis vienu metu, kad galėtum gauti tą minėtą sprogimą. Science, b****.

   Na ir juk nesu šventasis, kaip ir dauguma asmenų pradedu ieškoti priežasties naudodamasis pasauliniu žinių tinklu - neriu į google. Kadangi visa tai, ką jaučiu, kvepia ne organine priežastini, o depresyviom tendencijom, tad susirandu DSM V (Psichinių sutrikimu ir vertinimo kriterijų gairės, 5 versija) ir skaitau, kaip ji tai diferencijuoja. Randu -

Jei dviejų savaičių periode yra pastovūs bent 5 minčių/būdo pokyčiai, lyginant su ankstesniu gyvenimo periodu:
a) Liūdna nuotaika.
b) Sumažėjęs pasitenkinimas malonumais.
c) Miego pokyčiai.
d) Kaltės jausmas.
e) Energijos sumažėjimas.
f) Sumažėję kognityviniai gebėjimai ar gebėjimas susikaupti.
g) Apetito sumažėjimas.
h) Psichomotorinė ažitacija (nerimas).
i) Suicidinės mintys.

   Savidiagnostika nereikia užsiimti, nes visi faktoriai yra stipriai subjektyvūs, tačiau polinkiui ar tendencingumui susidaryti galima jais pasinaudoti vertinant save, jei tikrai esi savikritiškas.
Visgi, jei būčiau jaunas, apie psichiatrijos subspecializaciją svajojantis studentas, kuris viską vertina pagal gaires, tuomet shazam - gaučiau klinikinės depresijos banderolę. 

   Tiesa pasakius, nors ir abstrakčiai, be jokių detalių, nėra malonu dalintis tokia realizacija, kad jautiesi išsekęs ir prislėgtas pirmo pasaulio problemų. Pripažinti, kad esi silpnumo akimirkoje. Bet tai yra tiesa. O bet tačiau kadangi, gal reiktų pradėti “kabinti" savo instagramuose ir kitose aplikacijose daugiau super motyvuojančių frazių ir paveikslų - “Spausk iki galo”, "Poilsis ir miegas tik silpniem” - taip bandant apgauti/įkalbėti ir save, kad viskas juk super gerai. Bet tai, vėlgi, nebūtų tiesa.
    Visi iki vieno kartais pasijuntame kiek perdegę, pailsę nuo kasdienio lėtinio streso faktorių ir tokios negatyvios mintys, kurios su laiku patampa išreikštos organiškai, kaip kad miego sutrikimai ar minimalūs charakterio pokyčiai, tampa neišvengiamybe. Tad retorinis klausimas į interneto platybes - ar esi stipresnis, jei visą tai nutyli ir toliau “važiuoji” #spauskikigalo #nenugalimas tag’ais, ar jei pasidalini savo naujai pasireiškiančiu nihilizmu gyvenimo pasirinkimams, taip ieškodamas galimų bendraminčių, nes giliai viduje vis dar esi primityvus padaras, kuris nuolat ieškos palaikymo ir bendruomenės savo dabartinei būsenai, kad nesijaustum it vienišas karys lauke? Aš nežinau.

Kadangi paskutiniu metu mano ramybės oaze patapo sportas - jo propagavimas bei mokymas žmonių, kuriem to labiausiai reikia - todėl žvilgtelkime į literatūrą, ką ji sako apie fizinio krūvio poveikį nerimo/depresijos tipo sutrikimams.
Ir kas tiesa, tas nemelas - bet kokio tipo sportas/fizinis aktyvumas tikrai pagerina objektyvius savijautos rodiklius. Nemeluodavo mamos ir tėčiai sakydami mum - kuomet buvom neracionaliai galvojantys 15-mečiai ir pradėdavom isterikuoti namuose dėl mažiausių detalių, nes atrodydavo, kad visas pasaulis prieš mus nusistatęs - kad neprošal būtų išeiti į lauką kokį kamuolį paspardyti, o ne 10-tą dieną tūnoti namie užsidarius. Tačiau kalbant apie sunkius depresijos atvejus ir jų nemedikamentinį gydymą išlieka milijono vertas klausimas - kaip asmeniui, kuris yra nuolat kankinamas kasdienio kaltės jausmo, gyvenimo betiksliškumo, emocinės stagnacijos, padėti integruoti visiškai naują faktorių į savo kasdienybę. Kai esi “dugne”, naujų iššukių nesinori, nauji išbandymai atrodo kaip neįkopiamos viršūnės, kurias nukonkuruoti verti visi kiti, o ne aš. Kaip surasti motyvacijos ne tik pradėti kažką naujo, bet ir tęsti tą naują gyvenimo aspektą, kuomet sudėtinga išlaikyti net tas veiklas, kurios iki šiol buvo tavo kasdienybė. Vėlgi, tai yra retorinis klausimas į internetų platumas, į kurį tikslaus atsakymo neturiu.

   Depresija yra sudėtingas sutrikimas žmogaus fiziologijoje, kadangi jos sukelėjai dažnai yra abstraktūs bei labai individualūs faktoriai, o sistemos, kurios yra paveikiamos, ne viena ir ne dvi. (Dar platesnė tema, kuri turi būt palikta kitai dienai, -  apie žarnyno mikrofloros įtaką depresijos tipo sutrikimams).

   Bet dienomis esu dėkingas savo darbui, kadangi dalis jo yra kitų asmenų motyvavimas bei mokymas (ironiška tai sakyti, kuomet jautiesi it pasaulis pačiam slysta pro pirštus) fizinio aktyvumo klausimais bei jų teisingas sveikatinimosi programos adaptavimas individams. Stumi kitus tapti geresnėmis savęs versijomis ir, matydamas kitų laimėjimus, tuo metu pamiršti save. Empatizuoji ir jauti 5 procentus laimėjimo džiaugsmo, kurį patiria šalia tavęs esantis asmuo, kuriuos pasiimi it kokias palūkanas. Tad prie tokios savo terapijos formos ir stengiuosi likti - darau ką darau, padedu kitiem kopti į savo viršūnes ir imu jų laimėjimo palūkanas. Solid plan.

   Overall, visas rašinėlis gana sporadiškas ir neturintis apibrėžtos finalinės minties ar rekomendacijų, lyg koks tinklaraštis…oh wait, it is. Bet visuomet prisimenu vaikystėje per radiją girdėjęs “Labanakt, vaikučiai” pasaką apie karalių, kuris dalinosi savo išmintimi, kurią bandau sau kartoti paskutiniu metu - “Esant geriems laikams prisimink, kad tiek pat kiek dabar linksma, tiek pat galiausiai bus liūdna, o kuomet bus liūdna, prisimink, kad galiausiai bus tiek pat linksma”.

Tad kol kas, prisiminkit, kad nors ir sportuojat tamsoje, tačiau joje esat ne vieni.
J.J.