Iki šios dienos sulaukiu to suprantamai žmones mistifikuojančio klausimo “ kaip suprasti, valgei “riebiai”, nevalgei vaisių ir įvairių “pilno grūdo” produktų ir tau krito svoris?” To pasėkoje jaučiuosi įpareigotas pasidalinti metabolizmo/energijos įsisavinimo fiziologija. Taigi pradedam nuo to kas vyksta vartojant angliavandenių perteklių -
Greitasis šiuolaikinės balansuotos mitybos energijos šaltinis jūsų liesajai kūno masei, smegenims ir kitiems audiniams yra anglys( angliavandeniai). Kiekviename patiekale kurį vartojate yra visų 3 macroelementų – angliavandenių, baltymų, riebalų. Pavalgius, suvirškinus ir žarnynui apdorojus visus šiuos produktus jie pasisavinami į kraują. Po viso virškinimo periodo suvartotos anglys plaukioja mūsų kraujyje monosacharidų bei polisacharidų formomis ( tai tiesiog trumpesnės vartojamų angliavandenių molekulinės formos, kurios susiformuoja virškinimo fermentų dėka). Taigi visus šiuos plaukiojančius angliavandenius į ląsteles padeda pasisavinti hormonas insulinas , apie kurį turbūt dauguma jau esat girdėję. Dabar juk visas „pilno grūdo“ trend‘as važiuoja ant šios idėjos – vartoti produktus, kurie yra mažiau insulogeniški, arba proletariškai šnekant , neskatina tokio didelio insulino hormono išskyrimo. Tuo metu, kol energijos reikalaujančios ląstelės pasisavina angliavandenius, suvartoti riebalai keliauja į rezervinį depą , kur atsideda energiją „blogesniems laikams“, kuomet greitos energijos išteklių nebus tokia gausa. 

Ir čia jums gali pasireikšti skepsis, juk viskas tuomet gerai su šiuolaikinėmis skanduojamomis sveikatos specialistų normomis - valgyk daug grūdų, vaisių ir kuo mažiau riebalų ir gyvensi amžinai ! Čia aš pasireikšiu kaip sapnų ir svajonių laužytojas vidurį nakties užpylęs ant jūsų kibirą vandens. Minėtasis hormonas insulinas puikiai atlieka savo darbą - skatina angliavandenių atsidėjimą į ląsteles. Didelis anglių ( kitaip sakoma cukraus ) kiekis kraujyje yra labai kenksmingas organizmui . Mes žinome, kad anglys tesuteikia greitą energija ir tai yra todėl, kad tas rezervas, kuri galime atsidėti iš šio macroelemto organizme yra itin mažas. Pabrėžių žodį ITIN, ypač lygindamas su riebalų rezervo galimybėmis. Kai angliavandeniu yra daugiau nei organizmui reikia visa perteklinė dalis, ilgų organizmo grandinių pasėkoje, yra verčiamą į riebalines atsargas ir atsidedama į tą pačią taukinę, kuria nuolat skundžiamės ir nusivylę stebim veidrodyje.

Dar be visa to aukštas kraujyje esančio insulino kiekis skatina fermentą lipoproteinlipazę (LPL), kuris dar labiau aktyviną riebalų atsidėjimą į papilvę. Taigi vartok nevartojęs „nuriebalintų“ produktų, bet jei tas maistas, kurį vartosit bus labai insulogeniškas, jis skatins pastarojo fermento išsiskyrimą, kuris nuolat slopins bet kokio riebalinio rezervo skaldymą ir panaudojimą, kaip energetinį šaltinį ( paprastai šnekant, bėk kiek nori, valgyk tik po 2 kriaukšles duonos per dieną, bet vis tiek statinę vietoj juosmens turėsi).

Tolimesnė problema, kad su laiku ląstelės gali tapti rezistentiškos insulino poveikiui - kad pasisavintume tą patį kiekį angliavandenių į ląsteles reikės vis daugiau ir daugiau insulino. To pasėkoje, kad ir kokį kieki anglių savo racione bevartosime, insulino gamyba visuomet bus aukšta, tačiau jis nebesugebės net minimalaus kiekio anglių padėti įsisavinti į ląsteles- vis tiek apimtys augs, nes viskas atsidedama, kaip riebalai....ir BAM , staiga tampi metabolinės ligos konkurso laimėtoju - nuo šiol sergi cukriniu diabetu. 

Ir pabaigai pagaliau atsakysiu į klausimą, kaip man sugebėjo kristi svoris. Simple – aš kontroliavau ne savo kalorijas, o savo hormonų svyravimus, vartodamas vieną iš mažiausiai insulogeniškų macroelementų –riebalus. Taigi visi tie riešutai, sviestas, avokadai, kiaušiniai bei visi patiekalai, kuriuos vartojau visuomet kepdamas ant skanaus lydyto sviesto neprivertė manęs priaugti ne gramo .

Sveikinu visus su ankstyvu pavasariu ( kas belieka sakyti, kai už lango +4 C),
ir kolkas tiek.