„Sunkioji“ peties reabilitacija
Reabilitacija, kaip ir visos kitos medicinos sritys, iš pirmo žvilgsnio yra aiškiai suprantama – tai tiesiog atstatomas žmogaus funkcionalumas. Tačiau apie tai ieškodamas informacijos susiduri su gausa diagnostinių formuluočių, tokių kaip „kryžminiai sindromai“, „sausgyslinės aktyvacijos fazės“, „darbas su koordinaciniais raumeninis“ ir pan. Gale dienos, žmogui norėdamas apsukti galvą ir įrodyti, kad esi vertas paciento ar kliento laiko bei pinigų, turi atrodyti pasikaustęs ir ypatingai daug žinantis, nes šiandien kompleksiškumas parduodamas lengviau nei paprastumas. Nors už tos kompleksijos gali testovėti tiek pat išsigandęs studentas, vis dar bandantis pateisinti savo ilgus metus studijų, kurios išmokė jį vartoti daug terminų kalbant apie sutrikimus, nors liaudies priežodis moko priešingai: „grožis paprastume“.
Taip ir su reabilitacija – daugiausia jos tikslai apibrėžiami etapais, kurie eina vienas po kito:
- Pažeistos vietos apsauga ir poilsis,
- Judesio atstatymas,
- Jėgos atstatymas,
- Funkcijos atstatymas.
Ir labai panašiai kaip treniravimo pasaulyje, visi šie tikslai yra periodizuojami – užtikrinęs ir pritaikęs vieną, pereini prie kito. Kai užtikrini antrą, pereini prie trečio ir t. t. Viskas tęstinume ir nuolat atsigręžiant atgal, ar nieko nepametėme pakeliui.
Tempimas yra reabilitacijos pradžios šaknis
Kai į tuos principus žiūri it į skeletą, natūraliai gali padaryti nedidelį minties šuolį ir suprasti, kodėl vieni reabilitacijos specialistai renkasi dirbti su TRX diržais, kiti naudoja mistiškai skambantį įrankį Red Cord, treti tiesiog renkasi eiti per nestabilių platformų prizmę ir „giliųjų“ raumenų stiprinimą. Visi čia paminėti pavadinimai tėra įrankiai, kuriuos įvaldo reabilitacijos specialistas ir, kaip ir kiekvienas, pamėgęs vieną labiau nei kitą pasirenka tąjį naudoti savo praktikoje. O blogų įrankių nėra, yra tik negabūs profesionalai jais naudotis. Kaip mano dažnai kartojama frazė: „mašina nekalta, jei pats ją į sieną įvairavai“. Ir tuo pačiu kiekvienas įrankis turi savų pliusų ir savų minusų, kuriuos supratę geri specialistai darbe naudoja jų kombinacijas – šiek tiek dirba su nestabiliomis platformomis, bet integruoja ir jėgos judesius, o gal naudoja masažus ir aktyvina judesius per aukšto intensyvumo treniruotes. Plaktuku galima iškulti skylę lange, tačiau smūginis vinis reikalautų kur kas mažiau energijos tą padaryti. Viskas turi savo vietą ir paskirtį.
Tad grįžtant prie reabilitacijos temos, paskutinis įrašas buvo apie mano paties pasirengimą operacijai, kurios metu pasirinkau treniravimosi pasaulio įrankius: štangą, sunkius svorius ir bazinius judesius. Pooperacinės reabilitacijos dalyje įrankių dėžės nepakeičiau ir adaptavau tą pačią „sunkumo“ kilnojimo discipliną. Kabutes naudoju, nes nieko sunkaus naudojamuose svoriuose nebeliko, nes, kaip jau minėjau įrašo pradžioje, pirmesnis tikslas yra judesio atstatymas, o tik tada – jėgos. Tad pradėkime pasakojimą.
0 diena: atlikta operacija, po kurios jaučiausi kiek kontuzytas, tačiau keistai laimingas. Įdomu tai, kad dėl buvusios laidinės nejautros refleksiškai visos „nudurtos“ pusės ranka ir petys buvo nekontroliuojamame įtempime, tad gulėdamas ligoninėje turėjau sąmoningai galvoti apie raumenų atpalaidavimą. Jei to nedarydavau, skaudėdavo, jei galvodavau, kad turiu atsipalaiduoti, atsipalaiduodavo ir raumenys. Tuo pačiu, kadangi buvau visas ištinęs ir norėjau paskatinti skysčių nutekėjimą, gulėdamas visad gniaužiau kumštį ir karts nuo karto pasukinėdamas riešą atpalaiduodavau. Taip pat bežiūrėdamas Netflixą su priešinga ranka maigiau ir masažavau operuotosios rankos bicepsą. Kadangi ranka neįpratusi nuolat būti sulenktame nejudrume, raumuo labai greit pradėjo kietėti, o toks „kietumas“ – nieko gero kraujotakai. Tad masažuoji.
1 diena: grįžęs namo toliau visą dieną sėdėdamas tęsiu bicepso masažą įtraukdamas bicepso izometrinį įtempimą ir atpalaidavimą. Dar iš chalato diržo pasidaryto naminio raiščio, ant kurio ir pasikabinau ranką, pasidariau mazginį kamuoliuką ir jį pastoviai gniaužydavau.
2 diena: be jau minėtų dalykų, kuriuos atlikdavau nuolat, papildomai pridėjau pasyvų rankos ištiesimą per alkūnę. Sėdėdamas fotelyje išsiimdavau ranką iš raiščio ir pirštais su ja lėtai slinkdavau žemyn iki kol, per kokias 5 minutes, pilnai ją ištiesdavau. Tada sugrįždavau atgal. Ir taip kartodavau kas valandą.
3 diena: viskas tas pats – pasyvus rankos tiesimas, lenkimas, kumščio gniaužymas, riešo prasukimai ir kt.
4 diena: be jau minėtų judesių prisidėjo 2 nauji. Pradėjau pasyvią peties amplitudės atstatymo dalį – atlikdavau „švytuoklę“. Išsiėmęs ranką iš raiščio ir ją ištiesęs, pats lenkdavausi priekin ir leisdavau jai pačiai pakabėti ir šiek tiek svyruodamas leisdavau jai suktis cirkuliariai. Be to, tai buvo pirma diena, kai laikydamas ranką prie savęs ją aktyviai nuleisdavau ir aktyviai pakeldavau per alkūnės sąnarį. Tuo itin džiaugiausi, nes toks aktyvus judesys pagaliau reiškė, kad galiu pradėti naudoti šią ranką bent pasikasyti pilvą.
5 diena: vėlgi kartoju tai, ką jau dariau iki tol, bet įtraukiau slaptą ginklą – darbą su žiedais. Prakišdavau pagaliuką per pakabintus žiedus ir žingsniuodavau atgal. Tas pagaliukas kildavo kuo toliau eidavau, tad taip pasyviai buvo tempiamas peties sąnarys ir tuo pačiu vyksta tempimas.
6–12 diena: viskas vyko ta pačia vaga – kartodavau viską, ką jau minėjau ir kasdien su žiedų tempimu pasiekdavau vis didesnes amplitudes.
13 diena: lūžio taškas, nes į pastovias treniruotes, kurios daugiausia buvo pasyvūs judesiai, integravau aktyvius judesius. Tiksliau, vieną judesį – trauką nuo žemės su lazdele. Taip, dabar tai skamba apgailėtinai, bet tą dieną net šokinėjau iš džiaugsmo. Ne dėl to, kad čia kažkas magiško, o dėl to, nes tai reiškė, kad galiu pradėti vėl integruoti aktyvias treniruotes į savo reabilitacijos programą. Tai ir padariau.
14 diena: pradėjau daryti treniruočių programą, kurios pagrindinės dalys buvo:
- Peties tempimas su žiedais ir pagaliuku,
- Trauka nuo žemės su 5 kg štanga,
- Bicepso pritraukimai su dviem 1 kg blynais.
Nuo šio taško visus pasyvius judesius numečiau, išskyrus tempimą su žiedais, ir kaskart didinau savo jau atliekamus aktyvius judesius 1–2 kg.15 diena: prie to, kas jau atliekama pasitikrinimui pridedamas naujas judesys su pagaliuku – svorio irklavimas pasilenkus. Judesio metu jautėsi tik nežymus diskomfortas, bet nieko tokio, kas priverstų prisibijoti jį įtraukti į programą. Taip pat namuose pabandžiau kiek galiu aktyviai pakelti rankas ir apsidžiaugiau, nes jau pavyko pasiekti, nors ir su kompensacija, 90 laipsnių amplitudę.
16 diena: dar vieno laimėjimo diena – tempimo metu su žiedais pavyko pasiekti pilną judesio amplitudę: sveikoji ranka kartu su operuotąja buvo pilnai virš galvos. Tai atšvenčiau treniruotės metu atlikdamas:
- Trauką nuo žemės – 20 kg,
- Svorio irklavimą – 6 kg,
- Alkūnės sulenkimą – 4 kg.17 diena: atrodo, kiekviena diena buvo vienas laimėjimas po kito. Toliau didinami kiekvieno judesio svoriai ir įtraukiamas pritūpimas. Džiaugiuosi šiuo pirkiniu klinikai ne veltui – specializuota štanga nė kiek nereikalauja apkrauti peties sąnario, tad gerai jausdamasis po pirmosios dienos supratau, kad ir pritūpimai grįžta lėtajai progresijai.
18–24 diena: treniruotes darau kas antrą dieną. Keista, nes pats nors ir atlieku reabilitaciją, tačiau tai tiesiog pradėjau vadinti treniruotėmis. Kaip juokiausi kitiems, tai treniruotės silpniausios grandinės dalies greičiu. Kiekvieną treniruotę atlieku tuos pačius judesius visad didindamas jų svorius, bet nedidindamas pakartojimų.
25 diena: nors ir sakiau sau, kad stūmimo virš galvos judesio neintegruosiu į programą iki kol praeis 4 savaitės, tačiau jausdamasis puikiai ir artėjant Kalėdoms nusprendžiau tai pabandyti su pagaliuku. Buvo kaip Pringles reklamoje – kartą pabandęs nebegalėjau sustoti. Nežymus diskomfortas priekinėje peties dalyje jautėsi, bet vėlgi, tai buvo panašu labiau į tempimą, o ne skausmą. Taigi žinojau, kad nuo kitos dienos tai taps mano programos dalimi.
26–31 diena: Naujųjų metų proga atėjęs į salę pasidariau šventę – 1 kg spaudimą virš galvos. Išsiunčiau tai visiems artimiesiems kaip sveikinimą, kad neįmanomi dalykai gali tapti realybe ir toliau pratęsiau savo standartinę treniruotę.
Čia buvo Juozo nuotaika, kai pakėlė 1 kilogramą
Šią dieną, kai rašau įrašą, yra praėjęs lygiai mėnuo, kai buvo atlikta operacija. Daugiausia jaučiuosi sveikas visose amplitudėse, išskyrus judesį, kai noriu ranką užsukti už savęs ar užsidėti kuprinę ant pečių. Tai išsprendžiama paprastai: pradedant dėti dalykus nuo sveikosios pusės, o ne operuotosios. Neskaitant to, jaučiuosi vėl sveikas ir galįs pilnai funkcionuoti asmuo. Paskutinę treniruotę judinau tokius svorius:
- Pritūpimas su specializuota štanga – 55 kg x 5,
- Rankos sulenkimas – 15 kg x 8,
- Irklavimas nuo žemės pasilenkus – 15 kg x 8,
- Trauka nuo žemės – 50 kg x 5,
- Stūmimas virš galvos – 1 kg x 5.
Teoriškai galėčiau teigti, kad toliau atlieku reabilitaciją, tačiau tai tiesiog vadinu treniruotėmis ir toliau jas tęsiu nuo tų svorių, kuriuos paminėjau aukščiau, kaskart juos nežymiai didindamas ir treniruodamasis kas antrą dieną, kaip buvau įpratęs ir prieš visą operacijos įvykį. Pats sau paploju katutėmis, kai pasikalbu su savo kolega reabilitologu, kuris mini, kad toks progresas yra neracionaliai greitas ir standartinės reabilitacijos atveju tik trečią savaitę ranka yra pradedama judinti aktyviai, o pilnos amplitudės pasiekiamos tik po pusantro mėnesio. Nemanau, kad tai, ką čia parašiau yra burtai ar magija, nes tiesiog adaptavau ir taikiau standartinės reabilitacijos principą, tik naudojausi kitu įrankiu – sunkumo kilnojimo judesiais, kurie jau yra pilnos amplitudės ir itin sveiki, jei neperspaudžiami intensyvumo skalėje. Ir darkart sau patvirtinau, kad štanga kaip įrankis yra itin kintamas ir plačiai pritaikomas, ir jam sunku surasti lygių.
O galutinis vinis į šį straipsnį tebūnie tai, kad tą patį prereabilitacijos ir reabilitacijos protokolą taikiau ir kitam klientui, kuris gruodžio viduryje taip pat patyrė tokią pačią peties operaciją. Jam po 2 savaičių sugrįžus į kliniką taip pat matome, kad jis jau turi beveik pilną peties amplitudę. Tad jo istoriją paliksiu ateities instagramo postams, o kol kas palieku jus pailsėti ir pakontempliuoti apie tai, kad gal kažkuriuos procesus, kuriuos atliekate, irgi galėtumėte optimizuoti integruodami naujus įrankius, o ne bandydami išspausti daugiau iš senųjų standartų.
Visada kažkur,
J.J.
