Prereabilitacijos ypatumai
Šiomis dienomis galvoje vis sukant mintis apie šią temą ir kaip ją tinkamai susisteminti, susiformavo visiška amalgama. Kineziterapiją, prereabilitaciją ir įprastą treniravimąsi pradėjau matyti kaip vieno spektro įrankius, kuriame kiekvienas yra daugiau arba mažiau jautrus. Bet kaip ir gyvenime – viskam yra tinkama vieta ir laikas. Taip ir žmogaus stiprėjime kartais reikia kruopštumo detalėms, o kartais tiesiog – perlipti per diskomfortą ir 3 minutes siūbuoti tą girą šnopuojant it XVII a. kaminkrėčiui. Tad pradedam veikti.
Įdomu, kad ieškodamas informacijos apie prereabilitaciją, jos taikymą ir rezultatus, nors informacijos apie jos taikymą randama jau nuo 1980-ųjų, patikimų ir kokybiškų mokslinių straipsnių apie jos kriterijus, protokolus, taikymo naudas neradau nė su žiburiu – informacija sporadiška, nekoherentiška, nors visur universaliai aprašoma, kad jos taikymas duoda naudos greitesniam atsistatymui. Ir ką gi toks netikslumas mums pasako apie galimą pasiruošimo reabilitacijai naudą? Ogi tai, kad ir kokia būtų, ji visad yra naudinga. Taigi daugiau apie jos naudingumą šiuo metu galiu kalbėti tik per savo empirinę prizmę ir aiškindamas mechanistiškai, tad taip ir renkuosi daryti. Prereabilitacija, kaip jau minėjau ankstesniame straipsnyje, yra apibrėžiama kaip visokeriopa žmogaus kūno paruošimo fazė būsimai medicininei intervencijai, dažniausiai operacijai, tačiau tai gali būti ir chemoterapija, radioterapija ar kita minimali intervencija. Tas paruošimas dažniausiai yra fizinis, kai bandoma sustiprinti tas grandinės dalis, kurios intervencijos metu bus daugiau sužalotos, kad pointervenciniame periode gijimas būtų greitesnis. Mat stipresni ir geriau vaskuliarizuoti audiniai greičiau gyja. Keista, ar ne?
Pereisiu prie praktiško pasiruošimo analizės. Šių metų viduryje man buvo diagnozuotas peties kremzlinės lūpos plyšimas, kurio vienintelis gydymas yra operacinis. Tad po diagnozės pasiruošiau morališkai, susiradau puikų ortopedą-traumatologą ir susiplanavom operacijos laiką. Artėjant operacijai ir likus mėnesiui iki jos, mano klasikinė treniravimosi programa kiek pasikeitė – daugiau dėmesio ir laiko joje buvo pradėta skirti viršutinės kūno dalies ir konkrečiai pečių lanko stiprinimui. Tad susidariau svarbiausias charakteristikas, ko noriu iš savo pečių lanko ir bendros sveikatos ir jas suskirsčiau pagal prioritetus:
1. Stiprūs peties rotatoriai ir aplinkiniai raumenys,
2. Hipertrofuoti aplinkiniai raumenys,
3. Audiniai turi būti paslankūs pilnose amplitudėse,
4. Kūnas neturi būti pervargęs ir sveikas fiziškai.
Turėdamas tokį skirstymą išsirinkau pagrindinius treniravimosi judesius, kurie man padės pasiekti šiuos tikslus. Programoje privalės būti:
1. Stūmimas virš galvos,
2. Svorio pritraukimas nuo žemės pasilenkus,
3. Prisitraukimai,
4. Trauka nuo žemės ir pritūpimas.
Kartais reikia tiesiog daryti sunkius dalykus ir tiek
Visi šie judesiai ir jų atlikimas patenkino visus mano iškeltus kriterijus, jei atliksiu juos pilnose amplitudėse – nuo visiško atsipalaidavimo iki visiškos įtampos. Kriterijui dėl pervargimo svarbiausia buvo paskirstyti krūvius taip, kad niekad nepervargčiau, todėl žinojau, kad iki operacijos nedarysiu sunkesnės treniruotės nei 80 proc. savo maksimalaus pajėgumo. O bazinius judesius, kaip pritūpimą ir trauką, pasilikau, nes nėra geresnių bendros sveikatos judesių nei šiuodu.
Treniravimasis buvo reguliarus, kas 2–4 dienas, ir jame visad figūruodavo bent 3 iš 5 išvardytų judesių. Atrodytų, kad pateiktas reguliarumas gana seklus, tačiau tikslas buvo niekad nepervargti ir jei matydavau, kad nesu pakankamai pailsėjęs (visgi būna, kad nepamiegi pakankamai, pergyveni dėl gyvenimo vingių ar tiesiog treniruotės dieną galva yra visai kitur), dažniau rinkdavausi nukelti treniruotę į kitą dieną ir susiplanuoti, kad taip nepasikartotų. O judesių darydavau vos kelis, nes visi jie integruodavo viso pečių lanko darbą kartu, kas 9 iš 10 atvejų yra naudingiau nei izoliuotas darbas. Vienomis dienomis rinkdavausi daryti daug pakartojimų su 60–70 % maksimalaus pajėgumo svoriais, kitomis dienomis darydavau daugiau jėgos tikslingumo treniruotę, kur pakartojimų mažai, o svoriai 80–90 % maksimalaus pajėgumo.
Taip ir ėjo dienos. Nors tikslo labai sustiprėti neturėjau, bet dėl vienos kūno lokacijos nežymios hipertrofijos (kurios niekad neturėjau kaip tikslo) ir reguliaraus darbo netyčiom padidėjo ir bendras tos lokacijos stiprumas. Ankstesnis pojūtis išstūmus 55 kg penkis kartus virš galvos dabar prilygo tam pačiam pojūčiui išstūmus 62 kg penkis kartus.
Retrospektyviai vertindamas, kaip vykdžiau tą prereabilitaciją fizine prasme, tikrai buvo kliauzų, kaip kad paskutinę dieną prieš operaciją pasirinkau padaryti maksimalius tūpimus vienetams, kas praėjo sklandžiai ir smagiai, bet tai tikrai nebuvo reikalinga. Taip pat dėl asmeninių priežasčių per tą mėnesį tikrai tinkamai nesuvaldžiau psichologinio streso faktoriaus, taigi miego kokybė nebuvo pati geriausia. Su maistu taip pat nebuvau toks nuoseklus kaip galėjau. Kartais vis dar pagautas jaunatviško maksimalizmo noriu daryti daugiau dalykų aukodamas maisto ar poilsio laiką. Tad taisytis tikrai yra kur, tačiau bendras laikas buvo pamokantis ir smagus, o artėjant operacijos dienai aš jos laukiau vis labiau. Laukiau dėl to, nes jaučiausi fiziškai pasiruošęs jai geriausiai kaip galiu. Taip pat buvau pasirašęs atsistatymo ir reabilitacijos programą pooperaciniam periodui, tad ko gi daugiau jaudintis, jei padarei viską, ką galėjai. Liko tik atgulti po nuostabaus chirurgo peiliu ir leistis pamėsinėjamam.
Nors burtų ir magijos visada yra, nors ir jų galimai nematai
Taip ir praėjo tas pasiruošimo mėnuo, kuris neturėjo jokių burtų ar magijos, išskyrus „jautriąją“ dalį – programos rašymą su medicinine precizika, turint tikslą stiprėti ir nežymiai hipertrofuoti. Likęs darbas tebuvo svorio judinimas, kas jau ir taip buvo kasdienybė pačiam ir mokant tai daryti kitus.
Įvertinti, ar ši prereabilitacija buvo efektyvi, galėsiu tik per ateinantį mėnesį ir einamuoju metu. Rašydamas šį įrašą praėjus 3,5 savaitės po operacijos net nebūčiau galėjęs tikėtis, kad atsistatymas ir funkcijos grįžimas bus toks greitas, koks yra dabar. Net kolegų reabilitologų ir kineziterapeutų vertinimu, atsistatinėju dvigubai greičiau, nei standartinio protokolo atveju, kai nėra taikomi prereabilitacijos protokolai.
Taigi kitas įrašas ir bus apie tai, kaip ėjosi pooperacinis periodas – sunkumai, lengvumai, treniravimosi protokolas ir to rezultatai.
Visada savo,
J.J.
