Sveiki, mes - klinika, Sunkumų klinika
It pilypas iš kanapių po gerų 2,5 metų sugrįžau, nusipūsdamas tas apdulkėtas socialinių medijų skardas ir vatmano lapus, kuriuos taip neįgaliai laikiau pakėlęs aukštai virš galvos su galybe kitų interneto veikėjų, iki kol laikiau ir vėliau užmečiau už sofos, kuomet kibau į asmeninius darbus, pasakęs, kad jei noriu pastatyti kažką daugiau nei dar vieno žmogaus nuomonės ir pozicijos blog’ą internete, turiu susikoncentruoti ir paplušėti visą dėmesį skirdamas darbui, o ne viešumui. Aišku per tuos 30 mėnesių daug įvyko - daug pasaulyje, kuris nenustoja panašėti į absurdo komedijos teatrą, kupiną jaunatviškos frustracijos, o dar daugiau asmeniniam. Tačiau neskaitant visų tų įvykiu ką veikiau profesiškai tuo metu -
Konsultavau fizinius asmenis bendrasveikatiniais dalykais.
Treniravau fiziniais jėgos judesiais, kitus, kuriem mačiau, kad tai labiau naudinga.
Atsirado vis didesnis poreikis ir paklausa, fizinėm apčiuopom, bei masažų atlikimui, tad išsinuomavau darbinę patalpa, kad galėčiau koncentruoti veiklą, o nebe važinėti į skirtingas vietas.
Gydymo/sveikatinimo protokolas praktikoje vis gludinosi, tuo pačiu supratau, kad nors ir fizinėje vietoje galiu atlikti visas pasyvias praktikas ( konsultuoti ar masažuoti), tačiau pasimatė, kad judesius mokyti kurkas patogiau, jei galėčiau tai daryti taip pat “pas save”. Visgi važinėjimo po sales laiko kaštai godųs.
Ne viena kart reikėjo persirikiuoti, nors kaip tai padaryti su traukiniu, nieks nemokė.
Pasistačiau sporto inventoriaus dalį savo “kabinete”, įsigyjau štangą, kažkiek svorių, kiek to reikėjo mokymams.
Toliau pasyviasias terapijas kombinavau su aktyviom terapijos dalim ( fiziniu judesių praktikavimu) ieškodamas what works and what doesn’t.
Su darbu ir klientais toliau sekėsi, bent taip vertindavau pats, nes užklausų gaudavau daugiau, nei pats spėdavau savaitės eigoje su visais apsidirbti.
Matydamas, kad negaliu būti ir efektyvus treneris, ir gydytojas, pradėjau netiesiogiai ieškoti žmogaus, kurį galėčiau papildomai pa’guidinti ir jam perleisčiau didžią dalį savo treniruojamų klientų.
Ir kažkaip per 3-4 mėnesius pas mane atsirado mano pirmasis treneris. Pagal baigimą buvo sporto fiziologas baigęs mokslus ir dirbęs su FIFA Australijoje, tačiau koronos ir pandemijos kontekste, kontraktas nutrūko ir parvyko žmogus atgal į Lietuvą. Kažkaip atsidūrė pas mane ant stalo ir po poros pokalbių ir keletos knygų pasidalinimo, bei biolaukams nesusikirtus - pasiūliau dirbti kartu.
Darbas toliau tesėsi, o darbo rezultatam toliau gerėjant, nes pagaliau dėmėsys reikalingas žmonėm su kuriais dirbom buvo padalintas dviem asmenim, sukomės ir nematėm vargo.
Vargas atėjo. Tačiau vargo forma buvo ne tiesioginio sunkumo forma, o tuom, kad pradėjom neišsitekti patalpoje kurioje dirbom - mat pirma dirbdavau tose patalpose aš vienas nuo 7 iki 18 h. Vėliau atsiradus Pauliui (trenerio vardas), pradėjau darbuotis nuo 9 ir baigdavau tuo pat metu, o nuo 6 ryto ir po 18 patalpas perimdavo jis ir sukdavosi iki 22 h. Visiškai maladiec veikėjas jis, net savaitgaliais visą šeštadieni matydavau jį užėmus tas patalpas pagal kalendorių bendrą. Tačiau turint tokį gerą patalpos išnaudojimo koeficientą pradeda darytis ankštą - nėra net laiko pačiam pasportuoti ( nes sporto salių abonimentų atsisakiau per visus karantinus), bei po nekontaktinio darbo pasedėti prie “popierių darbų”. Turėjau taisykle nesinešti darbo namo ir ji buvo palengva laužoma.
Taigi šių metų pradžioje pradėjau pokalbį su treneriu “E, o gal plečiames? Ta prasme, jei procesai veikia ir nebetelpam čia, gal tampame legitimi klinika?” parymojo, mano jaunasis kolega ir tiesiog atšovė “jo, davai, darom”. Tas jaunatviškas polėkis visad žavingas - visad mastoma apie platų vaizdą, o ne apie detales.
Maždaug taip vyksta, kai bandai kažką užauginti, bet neturi tam tinkamų gebėjimų….bet jei labai nori, tai viskas pavyksta
Tai va, nuo metų pradžios ieškojau patalpų, vėliau jas radęs ieškojau statybų rangovų, vėliau buhalterių, poto pavaduotojos, nes mačiau, kad nieko nebespėju ir taip per 2,5 metų juodo darbo ir savo gydymo algoritmų gludinimo esu esamam etape - fizinė, nors ir kukli, klinika su sienom mane supa šiom dienom, turinti savo mažą sporto salę. Dabar jau turiu dirbančius kelis trenerius, kurie moko bazinių jėgos judesių, dar po poros savaičių pradės dirbti kolega dietologas, ko pats labai laukiu, nes mano maisto žinios per laiką tapo taip pat ribojantis faktorius - bendrybes apie bazinius procesus suprantu, tačiau kuo labiau į mišką ir kuo ilgiau dirbi, tuo daugiau egzotikos sutinki, kur norisi kitų specialistų nuomonės.
Vadinamam back’end’e dar procesai vyksta, įvairios administracinės ir procesinės steigimosi smulkmės, tačiau fiziškai jau esame pasiekiami ir savo praktikinę funkciją atliekam.
O visa klinikos esmė sukasi aplink sveikatos fundamentus - jei nori būti sveikas beždžionių rasės palikuonis, turi būti fiziškai stiprus, teisingai besimaitinantis ir tinkamais besiilsintis/atsistatantis. In short - aktyvumas, maistas ir atsistaymas.
Kokias metodikas naudojam diagnostikai, kaip treniruojame ar “tvarkome” sveikata daugiau publikaciju pradėsiu ruošti per ateinantį mėnesį, o ypač gruodžio etapu - mat pasiplanavau senai uždelstą peties operaciją ir po jos mažiausiai pora savaičiu kontaktinį darbą sumažinsiu iki minimumo, o laiką skirsiu rašymui.
Tad pabaigai galima pagaliau paminėti klinikos pavadinimą - Sunkumų klinika.
Kodėl “sunkumų”? Nes geri dalykai ir pokyčiai lengvai neateina, dėl jų reikia paplušėti.
O kadangi, aš nelinkęs meluoti ir “gražinti”, apie procesų kliūtis ir sunkumus, tad tai integravau į pavadinimą. Viskas išsprendžiama, tačiau dėl visko reikia, kartais mažiau, o dažniau daugiau paplušėti.
J.J.
