Kodėl bėgu?

Mano pirmas bėgimas prieš 4 metus buvo 2,41 kilometro. Dabar žvilgtelėjęs į to bėgimo statistiką matau, kad tuo metu į Sereikiškių parką visgi atėjau pasivaikščioti, o ne bėgioti ( kas 300 metru sustojimas ir tada lėtai vėl vyko įsibėgimas). Praėjo daug laiko kol pavyko nesustojus nubėgti kilometro atstumą. Apie greitį ir jo kontrolę negalvojau buvo ir taip svarbesnių dalykų - pavyzdžiui kaip plaučių nepamesti.
Tą pirmą mėnesį bėgau tik 2 kartus, bet visiems išdidžiai sakiau visiems „aš bėgioju“. Kitas bėgimas buvo tik po mėnesio , kai supratau kad nieko vertas gyrimasis, kai vis dar uždūstu eidamas ir kalbėdamas telefonu. Nemėgau bėgti, kiekviena karta maniau, kad pamesiu plaučius, kosėdavau ir spjaudydavausi kas pora šimtu metru.
Pirmaisiais metais taip nubėgau tik apie 30 km, kiekviena karta po mizernus 2-4 km stenėdamas ir vis tiek bijodamas tylios kritikos bėgiko, kuris atrodydavo susikoncentravęs į tolį ir pasiklydęs savo bėgimo meditacijoje. Ką jau bekalbėti, kai pamatydavau merginų būrį einančių į tavo puse. Kitais metais sekėsi kiek geriau. Nors bėgau tik sezono metu, apgaudinėjau , kad per rudeni ir žiema pavyks taip pat. Visgi bėgimui skirtas šildančias timpas įsigijau. Visiems vėl galėjau girtis.
Laikas ėjo, bėgau po truputi , tobulėjau lėtai, bandžiau prisijaukinti bėgimą . Nors iki šiol negaliu sakyti, kad aš myliu šia sporto šaką. Negaliu sakyti, kad ja laikau labai sveika, kaip sveikatos srities atstovas. Bet mėgstu tai, koki žmogų atradau bėgimo pasėkoje, kuris pirma karta pašmėžavo savo galva 2012 metais , man stovint palinkus prie medžio savo pirmame 6 kilometre, spjaudantis ir jaučiant kaip nuo veido hiperemijos nebejaučiu jo kontūrų suvis. 
Ir vis dar nesu didis bėgikas, palygintu su tuo, kuomet pradėjau 2012 - nebėgu labai greitai, atstumai irgi nedideli, per pastarą oficialią miesto bėgimo šventę bėgau tik 10tuką. Bet viso šio sporto pasėkoje aš supratau, kad esu itin tingus žmogus, kurio pasiekimus riboja tik jo emocinis ir moralinis nusiteikimas.