A mokam valgyt?
Valgom iškart po treniruotės, nes kitaip raumenai neaugs; negalima skip’inti pusryčių, nes bus blogai; geriausia angliavandeniai ryte, todėl įpilkite man apelsinų sulčių…. Kiek mitybos specialistų ar supermamų, kurios “mokslinius” Cosmopolitan žurnalus mėgsta vartyti, tiek tų tiesų apie tai, kada ar kiek kartų maitintis geriausia, kurios dažnai tarpusavyje nekoreliuoja ar net viena kitą kontraargumentuoja. Tad pažiūrėkim į viską iš mokslinės neurologinės perspektyvos, pasiaiškindami simpatinę ir parasimpatinė nervų sistemos dalis bei kokią įtaką jos turi visam virškinimo procesui ir medžiagų įsisavinimui. Pasikalbam apie tai.
Let’s start with the basics
Nors ir virškinimą kontroliuoja daugiau sistemų, nei ant rankų turime pirštų, tačiau kaip akcentą šiandien norėčiau pabrėžti nervų sistemą, kuri it “1984” Orvelo minčių personifikacija Didysis brolis, mato, girdi ir kontroliuoja viską, net tau to nesuprantant. Ir ohoho, kokią įtaką ji turi virškinimo sistemai.
Tad visuose mumyse esti dvi tarpusavyje nuolat besirungiančios nervų sistemos dalys - simpatinė (ironiška, bet NE ji atsakinga už žavų merginos skruostų paraudimą išgirdus komplimentą iš jai patinkančio berniuko) ir parasimpatintė (ta, kuri atsakinga už tą skruostų paraudimą ir ne tik). Tad detalizuokime, už ką kiekviena atsakinga.
O šiuo metu, sėdi Bronius pirkioj, žvelgia ilgesingai pro langą rubašką ir žieminę šapką užsidėjęs, pypkuoja. Nenori jis į tvartą eiti, gyvulių maitinti. Šalta, sabaka.
Simpatinė – sistema, atsakinga už tą fight or flight būseną. Įsivaizduokite situaciją, kuomet ramiai leidžiate savaitgalio rytą, geriate arbatą lovoje ir staiga išgirstate telefono skambutį. Pakeliate. Darbo kolega pradeda pokalbį “sausai” drėbtelėdamas, kad tavo vadovas tavęs ieškojo darbe (aišku, neracionaliu laiku, kaip kad penktadienį 18 h) ir neradęs susinervino bei sakė perduoti, kad turėsi eiti pas jį „ant kilimo“ first thing in the morning pirmadienį. Pabaigi pokalbį ir padedi telefoną į šalį (nors ir norisi jį sviesti sienon). Ką tuomet jauti, yra simpatinės sistemos aktyvumas. Tai sistema, kuri atsakinga už reakciją į išorinį stresą. Ir tai pasireiškia - padidėja širdies susitraukimų dažnis, raumenys įsitempia, pradedi giliau kvėpuoti, slopinama seilių produkcija, slopinama nekritinių sistemų veikla šioje kovinėje būsenoje - virškinimo peristaltika nuslopsta, negamini virškinimo fermentai ir hormonai.
Antroji šios nervų sistemos pusę yra parasimpatinė. Apipavidalinkime ją vizualizuodami, kaip gulime gulte po medžiu saulėtą vasaros rytą, pučia lengvas vėjelis, tačiau anei kiek nešiurpsti, nes ji lengvas, šiltas, vasarinis. Pakeli akis į viršų ir matai plaukiančius debesis, kurie taip pat tingiai plaukia dangaus žydryne, kaip tu tingiai pagalvoji, kad gal ko reiktų užkrimsti. Pradedi svajoti apie šviežių pomidorų salotas, kurių galėtum prisiskinti šalia augančiame darželyje, užsikandant duonos skrebučiu ir žaliu Pesto padažu.
Taigi, pagalvokime introspektyviai (ar perspektyviai), kaip tuo metu ar net dabar skaitant šį tekstą nusiramini, galvoji apie maistą ir jauti, kaip burnoje kaupiasi seilės. Jei luktelėsi dar ilgiau, pajausi, o gal net išgirsi, “skrandžio kulvyrsčio” garsus.
Tokiu atsipalaidavimo metu aktyvi būna būtent parasimpatinė sistema, kuri lėtina širdies susitraukimų dažnį, atpalaiduoja įsitempusius raumenis, kaip jau minėta anksčiau - skatina seilių bei skrandžio sulčių gamybą bei begales kitų procesų.
Tačiau nereikia apsigauti manant, kad šios abi sistemos veikia individualiai ir atskirai - jos veikia tarpusavio harmonijoje ir silpstant vienos veiklai, impulsų generavimą perima kita. Kaip kokios svarstyklės. Įsivaizduojate…maždaug, ane?
Manau, jau matot, kur lenkiu su visu šituo, ar ne?
Labai svarbu, kad prieš maitinantis būtum atsipalaidavęs bei neskubantis, nes tuo metu būtų aktyvi tavo parasimpatinė sistema, kurios užsivedimas pagerins visų virškinimo aspektų veiklą. Suvalgysi šviežiai iškeptą krousantą, ji bekramtant išsiskirs daug seilių, kurios pradės skaldyti ilgas angliavandenių grandines. Kol tu jį kramtysi, skrandis išskyrinės skrandžio sultis ir ruošis tuoj į jį nusileisiančiam maistui. Viso to eigoje tavo kepenyse bei kasoje suaktyvės virškinimo fermentų gamyba ir išmetimas į žarnyną, kur tuoj iš skrandžio ateis tas puikiai sušlamštas krousantas. O toliau dėl parasimpatinės aktyvumo pastarieji žarnokai jau raitysis it katės po valerijono dozės - lėtai, bet su dideliu malonumu. O tas jų judėjimas vadinamas peristaltiniais judesiais, kurie pagerina maisto apdorojimą ir naudingųjų medžiagų pasisavinimą į kraują. Na ir krousanto bei parasimpatinės sistemos partnerystės istorijos pabaiga kiek….kitokia. Ta pati sistema atsakinga ir už sfinkterių veiklą, tad ir viską suvirškinus tuštinimasis einasi gana sklandžiai, jei nesi įsitempęs (kuklinuosi aš po tokio detalaus svajojimo apie maistą, apie pabaigos sistemą rašyti ir šia jaukią akimirką trikdyti).
Taip, žvirbliai liūdi, jei esi visiškas atskalūnas ir nesidalini su jais. You monster.
Na ir juk žinot visas tas pasikartojančias situacijas, kaip kad, kai skubate į darbą, kažką įsimetate į skrandį ir lekiate į mašiną. Tuomet, gerdami kavą ir stovėdami kamštyje, jaučiate neaiškų dieglį skrandžio zonoje, apie kurį tikrai pranešite savo darbo kolegom, nes juk tai labai aktuali informacija. Tai, greičiausiai, jautėte, nes maistą skrandis gavo visai nesukramtytą, nesusmulkintą, todėl dabar “sukasi ratais” bandydamas tą smulkinimą pats padaryti. Be to, sulčių jame, pakankamam cheminiam virškinimui prasidėti, taip pat neišsiskyrė. Tad visas tolimesnis procesas ne ką geresnis.
Tas pats ir su kavos vartojimu. Kodėl sakoma, kad ji veikia kaip dirgiklis ir gali sukelti skrandžio skausmus? Tuomet pagalvokime, kokiomis sąlygomis dažniausiai ją vartojame - rytais, ant tuščio skrandžio arba dėl to, kad nespėjame pavalgyti, kažkur skubame, tai norime šios stimuliuojančios medžiagos, kuri imituoja energijos buvimą. Šiais keliais atvejais ypač skrandis nėra pasiruošęs tokiam dirgikliui ir neturi, kaip jo atskiesti, bei nėra “apšilęs” dideliam darbui.
Viso to reziumė
Visapusiškos mitybos tikslingumas yra ne tik mitybos raciono klausimas, bet ir ritmas, kurį renkiesi maitinimuisi. Jei valgai tobulai subalansuotą ir geriausios kokybės maistą, tačiau tai nuolat darai pribėgomis ir vis tiek savijauta negerėja, svoris nekinta, o gal net auga, greičiausiai, tai yra gyvenimo ritmo pasekmė. Esi nuolat “užsispazmavęs” ir visas maistas, kurį vartoji yra atsidedamas į rezervą, nes jo vartojimo metu organizme vyravo simpatinės sistemos poveikis.
Praktiniai patarimai
1. Sportuojate ir po treniruotės skubate pavalgyti, nes juk “aukso valanda”. Bullcrap. Nusiprauskite, persirenkite, atsisėskite ir atsipalaiduokite ir štai tuomet galite pradėti siurbčioti savo shake, kurį pasiruošėte dar ryte.
2. Kad ir koks gyvenimo tempas skubantis, manau, galime sugebėti maitinimuisi dienos eigoje skirti 20 minučių. Tų minučių metu telefonas turėtu būti oro linijų būsenoje ir padėtas giliai kišenėje, kad žinotum, jog šiuo metu tau niekas negali ir neturi trukdyti. This is your time.
3. Prieš valgydamas stebėk maistą. Neliesk jo bent porą minučių ir įsitikink, ar jis neturi kojų ir tikrai nepabėgs. Galvok apie jį ir kaip faina bus sukirtus tą priešais tave esanty patiekalą. Toks pasiruošimas patiekalui padeda ”užvesti” parasimpatinę sistemą ir visapusiškai padeda virškinimo procesui.
4. Dalinkitės maistu su kolegomis, draugais ir artimaisiais, maitinkitės neskubėdami, besišnekučiuodami ir juokdamiesi iš to, koks gyvenimas kartais gali būti durnas. Atsipalaiduokite ir mėgaukitės.
J.J.
