Cukraus politika

1951 metai. Jaunas ir žavus kardiologas vardu, Ancel Keys, kartu su savo žmona atostogauja saulėtajame Neapolyje. Tačiau, kaip ir kiekvienas save gerbiantis medikas, net per atostogas žvitria profesine akimi stebi aplinką per savo profesijos monoklį. Ir taip, atostogų metu, Ancelis, stebėdamas gyventojus ir kalbėdamasis su vietos gydytojais, padarė tuo metu, jam itin svarbų pastebėjimą - eiliniai darbininkai, kurie vartoja mažiau cholesterolio turinčių produktų, kur kas rečiau serga kardiovaskulinėmis ligomis, lyginant su aukštesniuoju visuomenės luomu, kur cholesterolio mityboje į valias. Ir jis nusprendė atlikti garsųjį 7 tautų tyrimą, kuris davė pradžią visai cukraus politikai.

Apie tyrimą:

Visai nesenai (apie 1950 m.) buvo atrastas būdas iš kraujo išskirti ir apskaičiuoti cholesterolio kiekį. Todėl Keys pora pasinaudojusi naujausiuoju medicinos diagnostikos metodu padarė tyrimą, kurio metu lygino tautų suvartojamą riebalų kiekį ir sergamumą kardiovaskulinėmis ligomis. Jie tyrė 22 tautas. Klausiate, kodėl tik tiek? Todėl, kad tiriama valstybė turėjo atitikti 2 kriterijus, kad galėtų būti šios statistikos dalis. valstybėje turėjo būti žinomas jos metinis mirštamumo rodiklis ir bendras produktų suvartojimo skaičius (iš kurio buvo galima išskaičiuoti kiek riebalų tauta suvartoja). O tokius duomenis ir teturėjo tos 22 pirmojo pasaulio tautos.

Tačiau čia prasideda mielojo Ancelio scientific bias’nes. Kur kas vėliau po jo tyrimo publikavimo, jis buvo apkaltintas, jog atsirinko jo hipotezę labiausiai atitinkančias šalis ir finalinėje publikacijoje parodė duomenis tik iš 7 šalių.

Tyrimo rezultatai rodė labai aiškią koreliaciją tarp tautos riebalų suvartojimo ir mirštamumo nuo kardiovaskulinių ligų - kuo daugiau mityboje būdavo riebalų, tuo daugiau mirdavo dėl širdies ir kraujagyslių problemų. Na ir atrodo, kokie dar klausimai gali kilti, kai viskas taip aiškiai pateikta? Bet raktinis žodis, ant kurio turėtume užsikabinti ir kvescionuoti - koreliacija. Koreliacija nerodo priklausomybės!

Kiek back-trackinsiu ir priminsiu kas yra koreliacija. Tai matematinis apibūdinimas, rodantis dviejų ar daugiau faktorių priklausomybę vienas nuo kito. Didėjant vienam, didėja kitas, mažėjant pirmam, mažėja ir kitas. Kad geriau mane suprastumėte, pateiksiu jums kelis pavyzdžius:

1. Ūgis ir amžius. Tai stiprią tarpusavio koreliaciją turintys rodikliai. Logiška, kuo žmogus vyresnis, tuo jis aukštesnis. Tai ypač lengvai matoma jei stebėtume žmones iki 20 metų amžiaus.

2. Batų dydis ir raštingumas. Ir dabar įsivaizduoju, kaip ką tik tai perskaitęs asmuo, pakelia vieną antakį ir suglumusia veido išraiška pradeda galvoti, kas čia per nesąmonė. Nors tarp šių dviejų duomenų yra labai stipri koreliacija, tačiau tai puikiausias pavyzdys, kaip koreliacija nerodo priklausomybės (correlation does not show causation). Tačiau, tarp šių dviejų aspektų yra toks dalykas, kaip confounder (lietuviško atitikmens tiesiog neradau). Batų dydžio confounderis yra amžius. Amžiaus confounderis - patirtis ir išsimokslinimas.

Didėjant batų dydžiui --> Didėja amžius

Didėjant amžiui --> Gerėja išsilavinimas

Gerėjant išsilavinimui --> Didėja raštingumas

Ir štai, dabar, kai mes atsekame tokią grandinėlę ir galiausiai pasakau, kad yra stipri koreliacija tarp išsilavinimo ir raštingumo, didelio akibrokšto nebesukeliu. Šis pavyzdys ir pabrėžia tai, kad nors tarp rodmenų, kuriuos dažniausiai pateikia epidemiologijos mokslas, gali būti nustatoma koreliacija, tačiau nebūtinai ta koreliacija rodo, kad faktorius numeris 1 priverčia atsirasti faktorių numeris 2 (kaip didžioji dauguma mokslinių publikacijų apie riebalų nenaudą ar raudonos mėsos sukeliamus navikinius procesus).

Taigi grįžtam prie studijos, kuri per KORELIACIJĄ nurodė, kad didesnis riebalų vartojimas didina kardiovaskulinių ligų riziką. Koreliacija, kuri visiškai neatsižvelgia į gyvenimo pobūdžio ypatumus, kitus mitybos aspektus ir daugelį kitų kintamųjų. (tyrimo įtikinamumas pradeda braškėti, ar ne?)

1952-aisiais Ancelis drąsiai stojo prieš Pasaulio Sveikatos Organizacijos komitetus su savo atradimais ir deklaravo:”didesnis sočiųjų riebalų rugščių vartojimas didina miokardo infarkto riziką”. Tačiau tuo metu ši teorija buvo, kažkas naujo ir PSO atstovų jis buvo išjuoktas. Nors tyrimas buvo gana įtikinantis, tačiau dėl duomenų stokos, jis negalėjo apginti savo pozicijos.

Bet atėjo 1961-ieji ir Amerikos Širdies Asociacija išleido naujas mitybos rekomendacijas savo tautai, kuriose jau minėjo puikiojo Ancelio teorijas - “Amerikiečiai savo mityboje pakeisdami sočiąsias riebalų rugštis į polinesočiąsias, sumažintų kardiovaskulinių ligų riziką”. Šių radikaliai naujų rekomendacijų negalėjo nepacituoti populiariausi tuometiniai žurnalai, kaip kad “Time”. Pop straipsnyje buvo kalbinamas Ancelis ir jis nurodė rekomendacijas Amerikiečių tautai - 70 procentų jų mitybos turi sudaryti angliavandeniai ir tik iki 15 procentų riebalai. Ir turiu dar kartą pastebėti, kad ši informacija buvo kažkas labai naujo visiems, kadangi iki šios akimirkos net iki 42 procentų amerikiečių dietos sudarė riebalai.

Tai kas gi įvyko per tą dešimtmetį, kad anksčiau visų nušvilptas Ancelis staiga patapo pirmuoju ir lyderiaujančiu mokslininku, kurio pastebėjimų dėka buvo priimtos nacionalinės gairės?

1957 buvo atliktas kitas itin didelis tyrimas, kuris tyrė riebalų vartojimo ir širdies ligų koreliacijas - Western Electric Heart Study.

Tai buvo bekontaktis stebėjimo tyrimas - buvo renkama informacija apie 5400 vyriškos lyties darbuotojų, Western Electric įmonėje, mitybą ir keturis su puse metų stebima jų sveikata. Mokslininkai iš esamų duomenų išskyrė 2 grupes - 15% vyrų kurių mityboje daugiausia riebalų ir 15% vyrų, kurių mityboje mažiausiai riebalų - ir jas lygino. Po tyrimo laikotarpio rezultatai buvo ne į naudą Ancelio teorijai - iš 88 mirusių asmenų, dėl kardiovaskulinių problemų, 14 priklausė daugiausiai riebalų vartojančiai grupei, 16 - mažiausiai riebalų vartojusiai grupei. Atsakymas nedžiuginantis, nes skirtumas tarp kraštutinių grupių labai mažas ir statistiškai nepatikimas. Todėl tyrimas buvo toliau pratęstas ir vėl įvertintas dar po penkiolikos metų. Ir kad ir kaip laukė šališkieji tyrėjai (tuoj suprasite, kodėl juos taip apibūdinu) savo norimo atsakymo, tačiau net praėjus ilgesniam laiko tarpui, skaičiai tik išaugo (visgi mirė dar daugiau asmenų), tačiau abiejose grupėse mirtys dėl koronarinių incidentų buvo beveik vienodos.

1981 metais mokslininkai buvo prispausti prie sienos ir turėjo pateikti atsakymus. Tad rezultatų aprašyme jiems teko paminėti “didesnis kiekis sočiųjų riebalų rūgščių mityboje, nepadidina rizikos sirgti kardiovaskulinėmis ligomis”. Bet štai sėdžiu dabar, vartau elektrinius šio straipsnio užrašus ir cituoju kitą rezultatų dalį : “Nors aiškios koreliacijos tarp su maistu gaunamo cholesterolio, sočių riebalų rūgščių, polinesočių riebalų rūgščių ir kraujo cholesterolio kiekio nebuvo rasta, tačiau teigiami rezultatai patvirtinantys šią hipotezę buvo gauti, kituose tyrimuose”. Sėdžiu, kasau galvą ir toliau skaitau tolimesnes tyrėjų racionalizacijas : “Vieno epidemiologinio tyrimo metu gauti duomenys nėra tikslūs, todėl patvirtinimo nebuvo galima gauti. Tačiau remiantis moksline literatūra, galima patvirtinti, kad mityboje esantis cholesterolis didina kardiovaskulinių ligų riziką vidutinio amžiaus amerikiečiams.”…..WHAT?! Juozas jaučiasi pasimetęs, pradeda scrolinti po visą straipsnį pirmyn atgal ir ieško, kokiais duomenimis remiantis jie išvedžiojo šį atsakyma. Neranda. Atsidūsta.

Ir štai vėl populiarioji spauda daro savo darbą ir remdamiesi pastara iškarpa iš publikacijos skelbia viešai “Naujausiais moksliniais duomenimis buvo patvirtinta, kad mityba, kurios didžiąją dalį sudaro riebalai ir turi daug cholesterolio, užkemša kraujagysles ir sukelia širdies kraujagyslių ligas (Washington post)”,

“Tyrimu rezultatai mums leidžia teigti, kad žmonės privalo sumažinti riebalų vartojimą savo mityboje norėdami sumažinti savo kardiovaskulinių ligų riziką (interviu imtas iš tyrimui vadovavusio mokslininko New York Times žurnale)”.

Nebe pirmasis kartas, kuomet geltonieji puslapiai siekdami didesnio skaitomumo publikuoja informaciją pasiremdami tik iškarpomis, nesigilinandami į detales. Tai lemia, jog dažnai išpučiami tik dideli muilo burbulai, kurie dezinformuoja publiką ir sukuria poliarizuotas populiacijos grupes. Bet geriau grįžtu prie tolimesnės istorijos, kadangi dar yra ką papasakoti.

Tačiau dar iki 1981 buvo blaiviai mąstančių asmenų, kurie turėjo kritinį požiūrį į visas šias naujas, iš piršto laužiamas tvarkas, kurios pradėjo įsigalėti, kaip valstybiniai standartai. 1975-aisias Henry Blackburn diskutavo su New England Journal of Medicine ir minėjo: “Ši mitybos teorija išskyrė žmones į dvi grupes, kurios abi daug kalba, tačiau ne tarpusavyje” bei 1978 Thomas Dawber tam pačiam žurnalui teigė: “Turėtume suprasti, kad mitybos-širdies susirgimu hipotezės dar nėra patvirtintos. Joms dar trūksta tikslaus mokslinio pagrindimo”.

Na ir toliau kalam istorines vinis į cukraus politikos karstą.
1973iaisias buvo mitybos eksperimentas, kuris šiais laikais negautų jokių etikos leidimų dėl savo struktūros - Minnesota Coronary Study. Jo metu buvo kontroliuojama mityba 9000 asmenų. Ir visi šie asmenys buvo psichiatrinių ligoninių pacientai. Buvo sukurtos eksperimentinės grupės - viena kuri turėjo vartoti labai limituotą sočiųjų riebalų rūgščių kiekį savo maistu ir kita, kuri vartojo jų daug. Vėlgi, pasirinkimas buvo teisingas, buvo sukurtos dvi izoliuotos kraštutinės grupės, todėl rezultatų interpretavimas tampa kur kas lengvesnis. Nors tyrimas truko ketverius su puse metų, tačiau jo rezultatai buvo paviešinti tik po 16kos metų ( turiu savo konspiracijos teoriją, kuria dar spėsiu pasidalinti). Rezultatai, kurie buvo tokie - 206 mirtys grupėje, kuri vartojo sočiuosius riebalus ir 269 mirtys, kuri jų vengė. Eilinį kartą taškas tyrėjų nenaudai.

Vidinis konspiracijos teorijos balsas nori pasireikšti, tad trumpam duodu galimybę jam tai padaryti. Vienas, mano manymu, svarbus aspektas, dėl ko tyrimas nebuvo publikuotas tokį ilgą laiką, buvo mūsų mėgstamiausias antagonistas - Ancelis Keys. Sutapimas ar ne, bet tuo metu, kai buvo vykdomas tyrimas ir gaunami jo rezultatai, Ancelis dirbo ir dėstė Minnesotos Universitete. Toje pačioje vietoje, kur buvo gaunami bei apdorojami duomenys ateinantys iš šio tyrimo. Daugiau nesiplėsiu ir paliksiu su šiuo sutapimu, kuris man sukelia atitinkamų minčių.

Toliau keliaujame istorijos karusele į 1977-uosius. Amerikos parlamentas subūręs komandą specialistų (dar vadinamą McGovern Committee), reikalavo iš mokslininkų apibrėžtų, mokslu paremtų dogmų, kurias galėtų paskelbti visuotiniu lygmeniu ir apibrėžti, kaip Standartinę Amerikiečių Mitybą ( Standart American Diet - S.A.D). Nors tyrėjai gynėsi, kad kolkas nėra pakankamai tikslių duomenų, kurie leistu patvirtinti tokius standartus visai valstybei, tačiau šviesus protas tądien nelaimėjo. Dėl politinių priežasčių buvo išspausdintas McGovern report’as, kuris teigė, kad Amerikiečiai privalo sumažinti vartojamų riebalų kiekį ir padidinti angliavandenių kiekį (kadangi sumažinus vieno makroelemento vartojimą, reikia jį pakeisti kitu). Ir šių gairių patvirtinimo dėka buvo atverta Pandoros skrynia maisto produkcijos industrijai. O iki tol, liko aptarti bene svarbiausią ir vieną iš didžiausių kardiovaskulinių-mitybos tyrimų atliktu Amerikoje 80-aisiais - Framinham kohortinė studija.

Nors tyrimas buvo itin detalus ir duomenų gauta daug, norėčiau akcentuoti svarbiausius aspektus. Viena iš hipotezių, kurią norėjo patvirtinti tyrėjai, buvo tai, jog didelis kraujo MTL (mažo tankio lipoproteinų) kiekis yra kardiovaskulinių ligų rizikos indikatorius. Tyrimo metu šis atsakymas ir buvo gautas, tačiau tik labai izoliuotoje grupėje - asmenims, kuriems virš 50. Tačiau buvo atrastas kur kas stipresnis KV ligų rizikos indikatorius - DTL kiekis (didelio tankio lipoproteinai). Kuo jų skaičius kraujyje mažesnis, tuo KV ligų rizika didesnė.

Čia turiu trumpai sustoti ir pastebėti kelis labai svarbius faktus:

1. Sočiųjų riebalų rugščių vartojimas didina kraujo DTL kiekį. Čia ir čia

2. Didelis angliavandenių vartojimas mažiną DTL kiekį. Čia

Tad vėl kyla keistas disonansas, norint suprasti, kodėl žinant tokius faktus Amerikos Širdies Asociacija toliau support’ina mitybą, kurioje didelis kiekis angliavandenių.

Na ir galiausiai paminėsiu paskutinį tyrimą, kurio rezultatų interpretavimas ir žurnalistikos įsivėlimas, dar labiau suvėlė visą diskusija apie riebalų įtaką KV ligoms - The Lipid Research Clinics Coronary Primary Prevention Trial

(LRC-CPPT), kuris buvo atliktas 1984-aisiais metais. Buvo tiriami 3800 asmenys, kurie jau iki tyrimo turėjo padidėjusį kraujo cholesterolio kiekį. Eilinį kartą, buvo išskirtos dvi tiriamųjų grupės:

• Asmenys, kuriems buvo priskirta mažai riebalų turinti mityba ir naujos klasės vaistai - tulžies rūgščių sekvestrinai. Paprastai aiškinant, tai primityvus šiuolaikinių Statinų analogas, kuris padeda pašalinti cholesterolį iš organizmo.

• Asmenys, kurių mityba, taip pat ribojo didelio kiekio riebalų vartojimą, tačiau jie gavo ne vaistus, o placebą.

Tyrimas vyko 10 metų ir po jo gauti rezultatai - 35.8 mirtys tūkstančiui asmenų pirmojoje grupėje, kurie turėjo ir vaistų, ir mitybos kontrolės faktorius; 37.3 mirtys tūkstančiui asmenų, antrojoje grupėje, kuriems buvo kontroliuojama tik mityba. Ir ne kiek nesiginčiju su statistika, patikimumas buvo gautas, tačiau kyla vienas paprastas klausimas - kai tarp visiškos riebalų intervencijos ir tik mitybinės, letalių išeičių skirtumas toks menkas, ar nekyla noras ieškoti kitų kintamųjų, tuėjusių įtakos. Tyrimo autoriai komentavo - reikėtų atidžiai ir kritiškai vertinti šio tyrimo rezultatus cholesterolio mažinimui, kalbant apie kitų vaistų, ne tulžies rūgščių sekvestrinų, taikymą - (Caution should be exercised before extrapolatingthe LRC-CPPT to cholesterol lowering drugs other than bile acid sequestrins). Šis tyrimas nebuvo pritaikytas išsiaiškinti ar mitybos pagalba sumažinus cholesterolio vartojimą sumažinama kardiovaskulinių ligų rizika - (The LRC-CPPT was not designed to assess directly whether cholesterol lowering by diet prevents CHD). Rezultatai parodė, kad vienintelis kintamasis – vaistai, veikia sumažindami mirčių kiekį, nothing else. Tačiau didžiausias neigiamas aspektas atėjo iš net 1980-taisiais gyvenusių žurnaliūgų, kurie ir tuomet kūrė klikbeitą. Times Magazine interpretavo ir įvardijo tyrimo rezultatus paprastai ir kategeriškai:”Atsiprašome, bet tai tiesa. Cholesterolis yra tikrasis žudikas” (Sorry it’s true. Cholesterol really is the killer.) Na ir kai per mases vilnija tokios frazės, racionaliam protui kyla nauji malūnai su kuriais reikės kovoti.

Na ir istorijos pabaiga cukraus politikos istorijoje – 1989 m. Tuomet Amerikos Nacionalinė mokslo akademija (National Academy of Sciences), remdamasi visais pastarais minėtais tyrimais ir daugeliu kitų išleido 1300 puslapių tomą “Mityba ir sveikata : faktoriai įtakojantys lėtinių ligų atsiradimo riziką “ (Diet and Health: Implications for reducing chronic disease risk).

Tomas, kuriame minima :” Didžiausias prioritetas yra sumažinti su maistu suvartojamų riebalų kiekį, kadangi remiantis moksliniais straipsniais yra stiprių įrodymų, kad mitybiniai riebalai ir kiti lipidai sukelia stipriausia neigiamą poveikį visuomenės sveikatai”.(Highest priority is given to reducing fat intake, because the scientific evidence concerning dietary fats and other lipids and human health is strongest and the likely impact on public health the greatest). And that is that, kaip sakoma.

Po šio leidinio nepraėjus nė metams maisto pramonė išspaudė pirmąjį produktą, kurį ankstesnėje straipsnio dalyje prilyginau Pandoros skrynios atvėrimui - low-fat, No cholesterol, Low sodium sausainiai. Na ir ją sekė visa likusi rinka, nes dabar gaminti riebius produktus patapo nebepateisinama. Tačiau, nebūčiau toks nuliūdęs, jei visa naujoji generacija pusfabrikačių produkcijos tiesiog neturėtų skaniausio makroelemento. Bėda kilo ta, kad visur pašalinus riebalus produktai prarado sotų ir gardų skonį, todėl į jų vietą užėmė cukrus ir visi naujieji saldieji analogai - sacharozės, dekstrozės, kukurūzų sirupas ir daugelis kitų chemijos elementų, kurie dabar įvardijami, kaip didžiosios E.

Nors pasiekėm Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metus, tačiau tolimesnė istorijos dalį galima prilyginti Sizifo darbui - nauji tyrimai, kurie kontraargumentuoja įsigalėjusias nuostatas ir priešinasi rinkoje įsigalinčioms įmonėms su savo low-fat sausausiais, buvo atliekami a few and far in between (keli ir retai). Mažai kas juos norėjo finansuoti, nes jie griauna rinkų gigantus. Bet nenoriu leisti sau dar labiau leistis į konspiracijos teorijas, nes kaip istorijos interpretuotojas taip pat esu šališkas dėl savo išsimokslinimo ir skeptiško požiūrio.

Ir galiausiai, kodėl aš kalbu tik apie Ameriką? Todėl, kad visas pasaulis vakarėja, perima kultūrą, mokslą ir tiesas iš už pelkės, ypač iki šių naujųjų amžių. Todėl ir dauguma normų apie mityba ilgai buvo imama iš laisviausios šalies pasaulyje, kuri pirmauja savo kalėjimų skaičiumi.

Džiaugiuosi, kad šiais laikais žmones tampa vis labiau kritiški ir vien banderolių su užrašu “Be cholesterolio”, jiem neužtenka. Tad kvescionuokit viską, tikrinkite kilmes ir skaitykite smulkiuosius tekstus, nes visad atsiras norinčių jus apgauti.

Skanios arbatos ir geros jums dienos,

J.J.

P.S. Esu eilinį kartą dėkingas Peter Attia paskaitoms, kurios padėjo surasti šaltinius ir sudėti taškus ant i.