Ar navikams svarbus tavo mitybos racionas?
Neriu gilyn į temą, kurios platumas mane kiek gąsdina, tačiau tuo pačiu ir džiugina - nauji klodai dar nežinomos informacijos, kurią įsisavinęs ir perteikęs Jums, tikiuosi suvokti daugiau. Taip pat turiu paminėti, kad nesu vėžinių susirgimų specialistas ir visa informacija, kuria dalinuosi tėra bendrybės iš medicinos studijų bei pastaruoju metu skaitytos mokslinės literatūros mix’as ( šaltiniais, kuriuos rasite post’o gale).
Trumpa preambulė, pasiaiškinti, kaip gimė mintis lįsti į svetimą daržą.
Kad ir koks veiksmingas yra ad-blockeris bei ištreniruotas idiotiškų temų delfiuose ir alfose, praskipinimas, tačiau karts nuo karto tokiem klikbeitiniam straipsniams, kaip “Žmogus išsigydė vėžį per mėnesį gerdamas tik vandenį” ar “Geriausi vėžio gydymo būdai”, pavyksta praslysti ir juos perskaitau. Ir visuomet skaitau, juokdamasis sau į ūsą, kaip kiekvienas jų pasakoja vieno žmogaus istoriją apie tai, kaip jis valgo vieną kartą per dieną ar visą mėnesį geria “šaltinio” vandenis iš vietinės kūdros ir visa tai sustabdo jų navikų progresavimą. Aiškių algoritmų nieks nemini, šalutinių veiksnių net nesivarginu ieškoti, viso to tikrai nieks nepaminės geltonuosiuose puslapiuose. Moksliniame pasaulyje visi tokie atvejai vadinami anecdotal evidence - jokiais matavimais, kontroliniais mėginiais nepagrįstais ir stokojančiais informatyvumo įrodymais. Bet štai - sėdžiu, toliau suku savo ūsą ir galvoju: but maybe, maybe this has some point. Reikia pasiskaityti, kad galėčiau argumentuotai kritikuoti ir toliau juoktis iš tokio tipo straipsnių. Ir juokas juokais, tame yra kažkokios teisybės, kuria ir pasidalinsiu.
Pradėkime nuo bendrinio išsiaiškinimo, kas yra navikai.
Tai organizmo audinys ar pavienės ląstelės, kurios be perstojimo dalinasi ir tiesiog nežino kada sustoti. Va ir paaiškinau, kas kam neaišku. Tad kyla klausimas, a tai ko jos, kaip kokie triušiai, nuolat sukasi ir dauginasi, kas su jomis negerai? Todėl, kad jų branduoliuose (centrinė ląstelės struktūra, kuri turi visą genetinę informaciją ir kontroliuoja ląstelės veiklą) esantis genomas yra pakitęs ir dėl esančių pakitimų negali racionaliai apgalvoti savo veiksmų. Tokių ląstelių grupė auga, didėja, plečiasi, atima maistą iš visų aplinkinių audinių ir visai nekreipia dėmesio nei į likusio organizmo signalus, nei į savo resursų ribas (kaip tas vyresnysis brolis, kuris visad suvalgo 4/5 picos, nors jo fizionomija ir taip jau panaši į paršo).
Ilgą laiką ir buvo manoma, kad vežiniai susirgimai yra branduolio genomo liga ir visa taikoma farmakologinė terapija kreipiama į tų branduolio sutrikimų terapiją. Medicinoje toks gydymas vaistais, kurie turi visiems žinomus after-effectus, kaip plaukų slinkimas, sulysimas ir kt., yra vadinama chemoterapija. Be visos tos mendelejevo lentelės, kurią yra priversti vartoti vėžiu sergantys asmenys, taip pat jiems dar gali būti taikoma radioterapija - vėžinių struktūrų “apšaudymas” radiaciniais spinduliais, sunaikinančiais audinius į kuriuos yra nutaikyti. Na ir tuo pačiu - chirurgija, banalus pašalinimas audinių, apsirgusių “triušių sindromu”.
Visi šie gydymo būdai yra vadinami “standart of care” (patvirtintais gydymo standartais ), tačiau jų sukeliamų šalutinių reakcijų sąrašas yra ilgesnis už visą paką tualetinio popieriaus ir todėl dažnai prie kavos tarp medikų verda (a pun intended) diskusija ar toks gydymas tikrai geriausią ką mes galime pasiūlyti. Gal tiesiog žmogui leisti išgyventi 3-4 mėnesius ramiai su savo šeima ir džiaugiantis gyvenimu, vietoj 2 metų agonijos, kuomet jis būtų prikaustytas prie lovos ir neturėtų jėgų net savęs apsitarnauti, jo giminėms stebint jo silpniausias gyvenimo akimirkas. Ir toks totalus žmogaus silpnumas dažnai yra ne pačio navikinio susirgimo greito progresavimo efektas, o jau minėtų šalutinių reakcijų pasekmė.
Alternatyvus požiūris į vėžį
Todėl atsirado protingų mokslininkų ir medikų, kurie nusprendė pažiūrėti į visą vėžio gydymą iš tolo ir kritiškai, ieškant problemų ne vien branduolyje, bet ir kitose vežinių ląstelių struktūrose. Ir rado! Buvo pastebėta, kad daugumoje navikų, pokyčiai vyksta ne vien branduolyje, bet ir mitochondrijose (ląstelės organelė, kuri gamina energiją skaldydama gliukozę ar riebalus). Jie pasiūlė naują požiūrį į navikinio audinio procesą ir gydymą - žiūrėti į vėžį ne kaip į branduolio pokyčių ligą, o kaip į mitochondrijų metabolinę ligą. Todėl toliau šokam ir pasikalbam apie vėžinių ląstelių metabolizmą.
Kaip ir rašant, taip ir skaitant reikia kavos pertraukėlės. "siurbt".
Dauguma navikinių audinių energiją gauna tik iš gliukozės. Bet tas energijos gavimas yra itin neefektyvus - jis vyksta anaerobiškai (bedeguonėmis sąlygomis) glikolizės būdu. Šis energijos gavimo kelias nors ir generuoja kur kas mažiau energijos bei pagamina daug metabolitų (pvz. laktatas), tačiau generuoja energiją labai greitai, lyginant su tuo, jei gliukozė skaldoma sveikose mitochondrijose aerobiškai (kai yra naudojamas deguonis). Čia ir “įsiriša” visi tie popsiniai straipsniai apie badavimą ir tik vandens gėrimą sergant vėžiu. Vartojant labai ribotą kalorijų kiekį arba nesimaitinant visai, Tavo organizmas negauna angliavandenių ir tuo pačiu negamina gliukozės (na gerai, nemeluosiu, gamina, tačiau itin mažą kiekį ,mandru, gliukoneogenezės būdu), kuri ir yra vienas iš pagrindinių vėžinių maitinimosi resursų.
Betgi, nepasakysi žmogui, daugiau niekad nevalgyk ir taip užsiimsi geriausia vėžio prevencija. Čia ir įsipaišo low-carb (nedaug angliavandenių) mitybos planai, kurie iš dalies imituoja kai kuriuos, o šiuo atveju naudingiausius badavimo aspektus. Pirma - nevartodamas angliavandenių, tu negeneruoji gliukozės, kurios minusus jau aptarėme. O tuomet tavo mitochodrijos prisitaiko energiją gaminti skaldant riebalus iš maisto ar rezervo esančio organizme. Antra - nevalgydamas anglių, tu neleidi išsiskirti dideliems kiekiams insulino ir gamintis tokiam IGF-1 (insulin growth factor), kuris daugumoje tyrimų įvardintas, kaip faktorius, turintis stiprią koreliaciją su navikinių audinių formavimusi. Visai smagus nukrypimas - taip pat pastebėta, kad asmenys, kurie serga cukriniu diabetu ir tuo pačiu vartoja vaistą Metformin išgyvena kur kas ilgiau. O pastarasis vaistas visai nėra skirtas gydyti vėžiui, tai kodėl taip yra? Todėl, kad Metforminas slopina gliukozės gamybą kepenyse. Less glucose, less food for cancer. Trečia - esant didesniam deguonies kiekiui, mitochondrijos prisitaiko ir skaldant riebalus, gaminami ketonai (riebalai skyla į ketoninius kūnus - struktūras, kurios yra naudojamos organizmo, kaip alternatyvus energijos šaltinis). Tokiu būdu skatinamas mitochondrijų restruktūrizavimas – defektyvios mitochondrijos yra ardomos, o sveikosios didėja, kad galėtų efektyviau gaminti energiją iš mano mėgstamiausio ir skaniausio makroelemento - riebalų. Taigi, tos sutrikusios mitochondrijos, kurios energiją gamino tik iš gliukozės irgi yra naikinamos.
Because
Dar vienas smagus tyrimas. Jo metu buvo žiūrima, kurie chemoterapiniai vaistai efektyviausiai veikia ir slopina vėžinių ląstelių dauginimasi. Dažnai naudojamos chemoterapinių vaistų veikimo principas gana unifikuotas - jie veikia kaip citostatikai, vaistai, kurie slopina ląstelių dalijimąsi veikdami branduolius ar kitas jų struktūras. Taigi, buvo pastebėta koreliacija tarp vaistų grupių, kurių šalutinis poveikis pasireiškia žarnyno gleivinės pažeidimu bei jos gebėjimo įsisavinti maisto medžiagas sutrikdymu, tuo pačiu turi didžiausią efektyvumo laipsnį, lyginant su tais vaistais, kurie nepaveikia žarnyno. Dažnai pats kartoju, kad koreliacija nerodo tiesioginio ryšio (correlation does not mean causation), tačiau jei pagalvoji, logikos visame tame yra. Vaistai, toksiškai veikiantys organą, kuris nepamaitintas skleidžia liūto garsus, sutrikdo visų maisto medžiagų įsisavinimą, tad tenka grįžti prie to paties - sumažėja gliukozės kiekis organizme, kuris reikalingas navikiniams audiniams ir navikai pradeda badauti.
Overall, nerekomenduoju žiūrėti į keto ar low-carb mitybą, kaip į šventąjį gralį ir išmetus visą cukrų, atsisakyti visų kitų vėžio gydymo formų. Standart of care gydymo formos yra for a reason. Tačiau tikrai rekomenduoju atsižvelgti į mitybos aspektus, kurie gali turėti įtakos gydymo procesui. Mitybos kontrolė - neintervencinis metodas, kuris turi tūkstančius kartų mažiau šalutinių reakcijų nei dauguma vaistinių preparatų skirtų gydyti šią prakeiktą ligą.
Pagarbiai,
J.J.
P.S. Kam dar bus susidomėjimas, galit žvilgtelti į keletą pakeliui rastų įdomių straipsnių.
