Kova su smegenų atrofija arba kaip mityba gali padėti lėtinti Alzheimerio ligos progresavimą
Kol kovojam su raumenų atrofija kiekvieną savo gyvenimo dieną nelygioje kovoje su laiku ir savo evoliucija, net nepagalvojam, kad taip pat, kaip ir raumenys, smegenys laikui bėgant irgi praranda savo lankstumą ir gebėjimą prisitaikyti, augti bei mokytis naujų dalykų. Ką jau čia, galiausiai sulaukus 80-ies, kai kuriems iš mūsų jau išbandymas bus bandyti prisiminti visų savo anūkų vardus, ką jau bekalbėti apie naujų dalykų išmokimą. Vienas iš labiausiai žmones luošinančių susirgimų yra ne navikinės ar kardiovaskulinės ligos, o tos kurios paveikia smegenų veiklą bei jų trofiką (mitybą). Ir drįstu jas taip vadinti, nes jos luošina ne vieną asmenį, o visus jį supančius. Matyti, kaip tavo artimasis einant laikui pradeda pamiršti mažus dalykus - užrakinti duris, nupirkti pieno, antro kurso studentavimo laikų bendrasuolio vardą. Tačiau galiausiai, sergant neurodegeneracinėmis ligomis, yra pasiekiami ir tokie atvejai, kuomet tavo artimasis ne tik kad pamiršta, kurioje gatvėje jis gyvena, bet ir besišypsodamas paklausia - “ O koks tavo vardas?”, kuomet tu jam paruoši arbatos puodelį. Tai liūdna. Tačiau mes, kaip bipedalinės būtybės, kurios išmokome susiburti į bendruomenes ir taip nuveikti nuostabiausius dalykus, žinome, kad tiesiog tupėdami kampe ir liūdėdami dėl neaiškios ateities, nieko nepasieksime. Tad ir smegenų atrofijos klausimais mokslininkai buriasi ir analizuoja, kokią įtaką mes galime padaryti savo metabolizmui, kad atitolintume senilizmo pasekmes ir gyvendami, kad ir iki 100metų, vis dar išlaikytume šviesų protą. Pasikalbėkime ir mes apie tai.
Dažnesniam mano blog’o skaitytojui ne naujiena tai, kad mūsų organizme figūruoja dvi energijos formos - gliukozė ir riebalų derivatai - ketonai. Ir ta pati vinis, kurią aš kalu visiems su manimi į diskusiją pakliuvusiems, kad smegenys priima abi energijos formas kaip maitinimo vienetą, leidžiantį palaikyti jų funkciją bei augimą. Tad guvieji mokslininkai susiprato, kad norint padaryti pažangą Alzheimerio ligos gydyme, reikia keisti ir požiūri į ligą. Nors tai yra genetinės predispozicijos liga, tačiau ji turi labai didelį metabolinį aspektą. Kadangi be esančių mutacinių pakitimų ir ligos eigoje besikaupiančio amiloido (baltyminės struktūros, kurios sukelia lėtinį uždegimą bei trikdo smegenų kraujotaką), viso to pasekoje silpnėja ir smegenų gebėjimas kaip energijos vienetą pasisavinti gliukozę.
Tad čia ir įvyko protingų asmenų mental shift’as - o kas bus, jei stebėsime smegenų degeneracinę ligą kaip metabolinį sutrikimą ir bandysime ne stabdyti patogenezinę grandinę, o suteiksim smegenims galimybę pasisavinti energiją iš kito šaltinio - ketonų.
Standartiniu atveju mūsų smegiaunės suvartoja iki 25 procentų visos mūsų su maistu suvartojamos energijos. Reiklus organas, badauti jam nepatinka. O jei ir versi jį badauti, ne į naudą pačiam tai bus - neskaitant visų galvos skausmų ir irzlumo, krenta ir kognityviniai gebėjimai - gebėjimas prisiminti bei įsiminti, reakcijos laikas, skausmo suvokimas ir dirglumo slenkstis sumažėja ir t.t. Tačiau senstant smegenų kraujotaka taip pat prastėja dėl visų kardiovaskulinių sutrikimų ir įvairių jos centrų aprūpinimas krauju gali sumažėti iki 20 procentų. BET šis vaskuliarizacijos sutrikimas įvyksta ne per nakt, o per metų metus, todėl kaip itin plastiškas organas smegenys sugeba kompensuoti šį trūkumą ir net bendrai kraujotakai sumenkus apie 15 procentų, žmogui esant 70 metų, kognityviniai gebėjimai dar išlieka geri ir nekrenta. O laikui lekiant toliau, kaip šiauriniam vėjui Klaipėdos pajūry ankstyvą pavasarį, kraujatokos sutrikimas pasiveja kiekvieną ir tuomet stebime, kaip kognityviniai gebėjimai krenta su lyg kiekvienais metais, mėnesiais ar net, blogiausiu atveju, savaitėmis.
Prie Alzheimerio ligos turime sunkinančias, jau anksčiau minėtas, aplinkybes - papildomas baltymų kaupimasis, kuris dar labiau okliuduoja kraujotaką, lėtinis uždegimas, kuris slopina receptorių gebėjimą pasisavinti energiją, ir dar daugelis patofiziologinės kaskados aspektų. Todėl ir ligos pasireiškimas yra ūmesnis ir greičiau progresuojantis nei paprastu senėjimo atveju.
Tad kalbant apie metabolinį ligos aspektą yra daugiau gerų naujienų nei blogų. Smegenų gebėjimą pasisavinti gliukozę kontroliuoja receptoriai Gliut-1, kurie yra pažeidžiami smegenų degeneracijos metu. Tačiau pastarasis procesas neturi didelės įtakos smegenų gebėjimui pasisavinti ketonus kaip energijos formą ! Konferencijos, kurioje turėjau garbės sudalyvauti, metu klausiau vieno iš researcher’ių, kuris veda savo tyrimus metabolinio gydymo kryptimi - Cunnane SC.
Keli labai verti dėmesio jo tyrimai čia ir čia bei čia.
Dalis eksperimentų, kuriuos jis atlikinėjo savo laboratorijose, buvo su pelėmis, kurių simplistiškumas man paliko neišdildomą įspūdį, kuriuo pasidalinsiu.
Turėjo jis pelių, kurios buvo specialiai “išvestos” sirgti alzheimerio liga po tam tikro savo gyvenimo amžiaus. Paprastai šnekant, pelės, kurios, daryk ką nori, nuo tam tikro savo amžiaus patiria visus simptomus ir fiziologinius pakitimus, kuriuos turi šia liga sergantys asmenys - jos pasimeta savo apartamentuose, tampa letargiškos, agresyvios kitom pelėm, su kuriomis augo, ir galiausiai miršta anksčiau laiko. Tad tokias klonuotas peles jis padalino į dvi grupes ir skyrė joms skirtingą mitybą, o vėlesniame jų amžiuje, kuomet pasireiškia pelių demencija, stebėjo kaip skirtingos grupės išlaiko savo kognityvinius gebėjimus bei tolimesnį kontaktą su aplinkiniu pasauliu. Ir kas buvo stebima - pelės, kurioms be gebėjimo laimingai pasenti buvo atimta ir galimybė vartoti angliavandenių formas savo mityboje, visuose kognityviniuose testuose pasirodė puikiai - lengvesnė orientacija labirintuose, ilgesnė dėmesio koncentracija, kuomet tekdavo kontaktuoti su svetimomis pelėmis, jų reakcija būdavo ne opozicinė/agresyvi, o susidomėjusi ir socialiai priimtina, lyginant su kita pelių grupe, kurios racione figūravusi mityba buvo 1:1:1 visų makroelemtų.
Visa magija čia slypi receptoriuose, kurie padeda energiją pasisavinti į neuronus. Tie receptoriai, net neligotame asmenyje, senstant yra pažeidžiami ir tuomet neuronams tampa sudėtingiau funkcionuoti (nes neturi pakankamai energijos) ir pasireiškia jų degeneracija. Dar vienas komplikuojantis faktorius gliukozės energijos įsisavinime, kur pagrindinę partiją groja glut-1 receptorius - tas energijos pasisavinimas tuo labiau apsunkinimas, kuo žmogus yra labiau insulin-resistent (rezistentiškas insulinui) dėl daugelio metų kumuliacinių neteisingų gyvenimo sprendimų, poli-farmacijos (daugelio vaistų vartojimo) bei jei yra lėtinės ligos, kaip cukrinis diabetas.
Likusių tyrimų metu buvo pastebėta, kad smegenų gebėjimas įsisavinti energiją tiesiogiai koreliuoja su gliukozės kiekiu kraujyje ir rezistentiškumu insulinui, TAČIAU gebėjimas naudoti ketonus, kaip energijos formą, turi priklausomybę tik nuo jų kiekio kraujyje. Kitaip tariant, kuo daugiau ketonų kraujyje, tuo jie daugiau pasisavinami smegenyse palaikydami jų funkciją.
Na ir matyt paskutinis punktas, kurį teko išgirsti - fizinis aktyvumas pagerina kognityvines funkcijas. Ir dabar Jūs siurbtelėsit savo kavos, palinguosit galvą - “ Jooo, reiks greitu metu pradėti sportuoti, juk sezonas artėja. Na gal kitą savaitę”. Kaip toje pasakoje apie pelėdžiukus, kam daryti tuoj, jei galima rytoj.
Grįžtant prie temos, kai senyvi asmenys buvo pastatyti ant takelio ir turėjo vaikščioti tokiu tempu, kad išlaikytu savo pulsą 60 procentų savo maksimaliam rekomenduotinam, buvo stebėta, kad po 3 mėnesių, smegenų gebėjimas įsisavinti ketonus kaip tą skanų, sotų energijos vienetą, iš kurių jie ir kyla kyla, padidėja iki 2-3 kartų.
Ir ką tai sako mums, paprastiems mirtingiesiems? Nieko naujo, nes dar kartą įrodomas tas pats faktas, kad fizinis aktyvumas gerina ne tik kardiovaskulinės sistemos būklę, bet ir smegenų funkcijos palaikymą bei kognityvinius rezultatus. Bet koks fizinis aktyvumas yra geriau nei jokio aktyvumo ir tai neša daugiau naudos nei bet koks farmacinis derivatas ar magiškas voodoo užkalbėjimas, kurį galite gauti pilkoje troboje, miško pakrašty gyvenančios raganos. Bet koks fizinis aktyvumas padeda smegenims įsisavinti ne vien ketonus, bet ir gliukozę, tačiau tam reikia nuolatinio fizinio streso, o ne vieną kartą per mėnesį bėgimo iki parduotuvės 21.50, kol ji dar neužsidarė, kad spėtum nusipirkti tų akcijinių mandarinų, kuriuos taip gyrė tavo kolega šiandien darbe pietų metu.
Tad šį kartą tiek, ir palieku Jus toliau kovoti su egzistencine savo bėjegiškumo baime bei pabaigti tą užkandį, kurį pasidėjote šalia.
J. J.