Kaip mesti svorį arba metabolinio greičio matuoklio koncepcija (I dalis)
Sėdime su draugu pavakarį verandoje, diskutuojame įvairiausiom metafizikinėm ir parafilosofinėm tematikom. Galiausiai pavargstam ir stoja tylos minutės , kurios pirma grėsmingai šnopuoja į sprandą ir reikalauja refleksyvaus balso stygų suvirpinimo, kad būtų išsklaidyta šią neracionalią baimę kelianti tyla. Laikomės tvirtai, abu tylime. Tačiau, kaip visuomet, nejaukumas minučių bėgyje išnyksta - kiekvienas liekame su savo mintimis, tylomis stebėdami palengva vėjyje siūbuojančius medžius. Bekontempliuojant tolimesnę mintį, kuri paliks mano lūpas ir pasieks mano kolegos ausis, tylos rūkas yra išsklaidomas jo minčių verbalizacijos - “Žinai, reikia man pilvą numesti. Manau pradėsiu vėl bėgioti.”
Iš tyliosios miglos ištrauktas klausomasis aparatas mintį perduoda tai porėtai puodynei, ką aš vadinu savo smegenimis. Akimirksiniu nenorom užsidega didžioji dalis mano smegenų centrų, kadangi išsakytos minties formuluotė tiesiog prašyte prašosi (ir saulaukia) mano kietakaktiškos replikos - “Supranti, kad yra ir efektyvesnių būdų to pasiekti?”
Tolimesnio pokalbio verbalika tapo kur kas labiau direktyvi ir konkreti, kadangi turėjome apibrėžtą tikslą - nuspręsti, kokie, mūsų nuožiūra, yra būdai mesti svorį. Kad ir kaip moksliukiškai skambėjo mūsų diskusijos, tačiau visos jos buvo grindžiamos energijos apykaitos mechanizmu, kurio supaprastintą versiją ir pabandysiu su Jumis šiandien pasidalinti. Let the show begin.
Skirstysiu šį rašinėlį į tris sunkumo lygius:
1. Easy mode - Pagrindai ir faktai apie energijos apykaitą.
2. Normal - Šiek tiek biochemijos.
3. Insanity mode - Kiti faktai apie metabolinį lankstumą (skaitom žinodami riziką, kad tai gali būti visiškai painu).
1. Easy mode-
Kiekvienam Tavo judesiui, veiksmui bei pirstelėjimui yra naudojama energija. Net Tavo egzistavimas, kuomet guli paslikas lovoje po neplanuotai sunkios darbo dienos, reikalauja energijos. Ir ta energija kiekvienoje ląstelėje yra gaunama iš riebalų arba gliukozės skaldymo (ir iš baltymų, bet apie tai kalbėsime vėliau). Tad, kuomet žinome šį faktą, man(kaip ir daugumai tų, kurie turi tikslą mesti tą nelemtą pilvą, nes sezonas) norisi sužinoti, ką reikia daryti, kad degtų tie nelemti riebalai, o ne gliukozė. Ir čia aš Jums pristatau “Energijos naudojimo matuoklį 1.0”, kuris padės suprasti, kokią veiklą atlikinėjant, kas “dega”.
Greitis jame matuojamas judėjimo vienetais ir sugraduotas vis daugiau energijos reikalaujančiomis veiklomis. Kuomet sėdi parkelyje ir grožiesi gatve einančiomis moterimis (arba vyrais), Tavo energijos poreikis nėra didelis - tik tiek, kiek to reikalauja karts nuo karto iškylantis betikslis noras patikrinti savo telefoną, nes, atrodo, pajautei jo vibraciją. Tuomet, kada mes esame visiškoje ramybėje, didžioji dalis audinių ima ir skaldo tą energijos šaltinį, kurio rezervą turi akivaizdžiai didesnį - tas meilės rankenas ir alaus presą - riebalus.
Dar kartą priminsiu tą faktą, kad kūnas, kurį mes dėvime, savo automatizacija yra kur kas protingesnis, nei mums gali atrodyti. Esant ramybėje jis naudoja riebalus, nes kad ir kiek į vaikščiojantį skeletą gali būti panašus asmuo, vis tiek riebalų jis turės dešimtis kartų daugiau, nei turi sukaupto glikogeno. Lentelę pateikiu žemiau.
O kam gi jis tausoja tą energiją, gali kilti klausimas. O gi tokiai situacijai - kuomet besigrožint moterimis (arba vyrais) fone pamato autobusą, kurio jis visą tą laiką ir laukė. Tuomet tik STRYKT ir “dedi į kojas”, kad suspėtum į tą tuoj pajudėsiantį vilties objektą, it koks triušis išgirdęs krūmų šnaresį. Tokiems staigiems judesiams ir lėkimui ir yra skirtas tas sukauptas glikogenas.
Bet kaip ir viskas šiame pasaulyje, nėra nieko kategoriško - viskas egzistuoja spektre. Taip pat ir su energijos gamyba - dažniausiai juk nesame tik pasliki ar lekiantys it vėjas. Arba mes lėtai judame po darbo į parduotuvę ar nešame vaiką laiptais, ar bėgame ristele ant bėgtakio. Ir visas veiklas galima būtų sudėti į spektrą - nuo mažiausiai tavo pastangų reikalaujančių iki maksimaliai; tai, ką gali atlikti tik kelis kartus arba cikliškai keliasdešimt sekundžių (pakelti sunkų svorį kelis kartus ar bėgti sprintą). Tad visas veiklas sudėjus į tokį spektrą, pagal tai, kiek tavo pastangų tai reikalauja, galima pradėti suprasti, kokie energijos šaltiniai kada yra naudojami:
10 % maks. krūvio - pvz., ėjimas, - naudojami beveik vien riebalai.
30 % maks. krūvio - pvz., lipimas laiptais, - apie trečdalis energijos ateina iš glikogeno.
50 % maks. krūvio - pvz., pusės kūno svorio parduotuvės maišų tempimas iki mašinos, - pusė energijos glikogenas, pusė riebalai.
90 % maks. krūvio - pvz., 15 sek. sprintas, - naudoji beveik vien glikogeną.
Na, manau supratot principą. Kuo daugiau fizinių pastangų reikalaujantis veiksmas, tuo daugiau dega glikogenas, o kuo lėtesnis ir ilgesnis veiksmas - tuo daugiau dega riebalai.
Taigi, atrodo, viskas logiška, nes tokia racionalizacija tik patvirtina dažniausiai teigiamą faktą, kad norint mesti tą susvetinamą organizmo dalį, esančią mum po papais, turime pasiryžti ilgai ir nuobodžiai prakaituoti ant bėgimo takelio ar dar kokio durnesnio eliptinio treniruoklio. O, bet, tačiau, kadangi, pasidalinsiu mintimi, kuriai esu uber šališkas ir išgirdęs panašias retoriškai išsakomas mintis į visatą, apie tai kaip kažkas nori atsikratyti svorio, dažniausiai replikuoju.
Pradėk praktikuoti jėgos sportą - kilnok svorius, daryk tai iki 3 kartų per savaitę, ne ilgiau kaip 1 valandos kaskart. Ir taip, dabar atrodo, kad aš pats kontra-argumentuoju save taip sakydamas, nes sunkumų kilnojimas yra specifiškai glikogeną naudojanti veikla. Tačiau vykstantys biocheminiai procesai ir netenkamas svoris tokiu būdu turi kur kas mažesnę tikimybę sugrįžti, lyginant, jei jį mesite tik atlikdami linijinius šokius ar kitą uber lėtą veiklą, kurios metu naudojami tik riebalai. Kiek aš įsitikinęs savo žodžiais? Tiek, kad statau savo algą ant šių savo žodžių. Bet čia ir baigiasi lengvoji straipsnelio dalis, tad arba patikėsite manimi, arba pasiryšite nerti giliau į žmogaus fiziologijos įdomybes ir kartu patirsite žinojimo malonumą….kitą savaitę antrojoje straipsnio dalyje.
To be continued,
J.J.
