Tupinėju aplink ir galvoju
Be viso to laiko, kuomet maluosi per darbus ir leidžiu laiką skaitydamas kartais reikšmingą literatūra, kartais ne itin, tuo pačiu treniruoju asmenis, kuriems to labiausiai reikia - žmones su lėtinėmis patologijomis: nugaros skausmai dėl šaknelinių sindromų, vyresnio amžiaus asmenys, kurie jau turi išreikštą osteoporeozę. Kartais, jei yra laiko (ką jau čia, kuomet leidžiu pasireikšti savo mazochistinėms tendencijoms ir atiduoti savo poilsį ir miegą), apsiimu pamokyti ir draugus bei kolegas, to, ko manau trūksta jų gyvenime - tikslingo fizinio aktyvumo. Kuo toliau tuo labiau pradedu pastebėti tendencijas, kurios kūno dalys populiacijoje silpnesnės, kokie didžiausi fizinio pajėgumo trūkumai ir kaip formavosi viena ar kita patologija bei kokį sveikatingumo modelį žmogus “atsinešė” ir kas jam jį formavo iki manęs. Bet visa rašinėlio mintis nebus apie tuos pastebėjimus ar statistikas, kurias bandau vesti sau, kadangi jo mintis kilo tupint ir stebint, kaip asmuo šalia manęs bando daryti prisitraukimą. Daryti tai, kas nėra jo kasdienybė ir niekada nebuvo to mokytas. Daryti tai, kam jis nėra pasiruošęs nei fiziškai, nei emocionaliai. Ir nepavykus vienam, jis pailsi minutėlę ir po kelių patarimų jis šoka ir vėl bando “išstenėti” bent vieną. Taigi ką aš nuolat matau tokioje ir panašiose situacijose, bei kaip aš tai interpretuoju.
Pratimo tikslas paprastas kaip jo pavadinimas mini - “chin-up” - kaklas aukštyn, reikia visą savo kūną pritraukti virš strypo ant kurio esi pasikabinęs, it mėsgalis vėjyje. Ir yra visiškai normalu, kad jei niekada gyvenime to nedarei, esi netreniruotas, gal net turi viršsvorio, tikėtis, kad pavyks tai padaryti iš pirmo karto - nerealu. Ką tuomet asmuo nesąmoningai daro, kad pasiektų jam užbrėžto tikslo, kuris sąmoningai jam per sunkus? Spurda, maskatuoja kojomis ore, bando dar labiau tiesti kaklą, išlenkia stuburą, kad tik pasiektų tuos reikalavimus, kuriuos jam užbrėžė pratimo pavadinimas - pakelti kaklą virš strypo. Ir visame tame aš matau žaviąją gyvenimo paralelę: pratime, kuriame reikia tik kelių raumenų grupių, kad būtų pasiektas tikslas, žmogus, kuris nėra jam pasiruošęs, bando kompensuoti tai visomis kitomis raumenų grupėmis, kurios yra jo galioje - spurda kojomis, bandydamas gauti inercijos, tiesia kaklą, išlenkia nugarą. Paralelė - kuomet mes turime sau ar kažkieno kito iškeltą tikslą, kurį turime pasiekti, nors ir nesame tam pilnai pasiruošę, mes bandome naudotis visais mums įmanomais įrankiais, kad tik jo pasiektume.
Jei tavo tikslas yra išlaikyti egzaminą ir tu bijai, kad tavo nuolatinis informacijos “kalimas” nepadės tau pasiekti norimo rezultato, tu pradedi kompensuoti - svarstai nusirašinėjimo ar kokio kito sukčiavimo opciją, vartoji daugiau stimuliantų, kad pailgintum savo darbingas valandas dienoje taip tikėdamasis daugiau išmokti, bandai daugiau sportuoti, nes draugas sakė, kad tai padeda smegenų veiklai. Darai viską, kas tavo galioje, kas tiesiogiai ir netiesiogiai padėtų tikslo siekime.
Jei tavo tikslas pasiekti aukštesnę poziciją darbe - elgiesi atitinkamai. Dirbi ilgesnes valandas ir tikiesi, kad rezultatai bus įvertinti. Tačiau vien tai neveikia, todėl palaikai gražiausius santykius su vyresniaisiais, kad sukurtum ir išlaikytum gerą opinija apie save. Ne darbo metu galvoji apie darbą ir jo optimizaciją. Jei nori viso to greičiau, svarstai, kaip pasinaudoti aplinkiniais, kad pasiektum tikslo - meluoji, nusisavini kitų mintis, “padlaižiauji” šefui, nes tiki, kad visa tai padės. Kuomet turi tikslą ir tikrai degi noru jį pasiekti, apsvarstai visas opcijas ir visus įrankius, kurie yra tavo rankose.
Tikslas tikslui nelygu - vieniems reikia daugiau pagalbos iš aplinkos, kitiems mažiau. Tačiau be pačio tikslo pasiekimo, spurdant pakibus ore ar ne, tiek pat svarbu, kad jo pabaigoje tu būtum stipresnis. Meta-tikslas (antraeilis tikslas) visuomet turi būti išmokti, kaip pakartoti gautas patirtis, kad kitą sykį susidūrus su panašiais sunkumais tikslas būtų pasiektas greičiau ir efektyviau. Gyvenimo tikslas, mano akimis, yra tapti stipresniam ir įgalesniam išspręsti visas problemas, kurias tau meta gyvenimas ir po viso to atsitiesti ir būti pasiruošusiam dar vienam pakartojimui.
Tokios racionalizacijos, kad ir kaip tuščiai ir tyrai atrodytų, priverčia kitaip vertinti žmonių veiksmus. To žmogaus, kuris lipa man per galvą siekdamas savo, ar renkasi mano moralinėms normoms netinkamus įrankius kažko pasiekti, aš nevertinu kaip blogo asmens. Jį vertinu, kaip tikslų turintį asmenį, kuris naudojasi tais įrankiais, kurie jam atrodė lengviausiai pasiekiami. Tačiau taip pat kaip spurdėjimą ore, darant prisitraukimą, įvardiju kaip kompensacinius ir mažai naudos duodančius veiksmus, taip pat ir tokius amoralius veiksmus vertinu kaip silpnumo išraišką. Nuolatos kompensuodamas, o ne dirbdamas ir dėdamas pilnas savo pastangas tapti stipresniu individu, kuris galės kitą kartą sukurti tą patį produktą greičiau ir efektyviau, tu renkiesi būti silpnesnis nei gali būti. Tad štai retorinis klausimas į interneto platybes - Ar Jums atrodo racionalu būti silpnesniam, jei gali būti stipresnis?
Visi tie teisingo žmogaus archetipai, kuriuos mes žinome - valingumas, nuolankumas, sunkus darbas, teisingumas tave supančių asmenų atžvilgiu, tėra įrankiai ir standartai. Įrankiai, kurie toli gražu, net nepalengvins tau gyvenimo, tačiau jei visgi rinksiesi jais naudotis, padės tau tapti stipresniu žmogumi. Žmogumi, kuris tvirtai savo dviem kojomis stovės ant žemės ir bus pasiruošęs spręsti problemas efektyviai, o ne betiksliai švaistytis energiją spardant orą tabaluojant kojomis.
Pagarbiai,
J.J.
